Įgavusi motyvacijos nebijoti kalbėti prancūziškai, ieškoti būdų kaip užpildyti laisvą laiką ir sutikusi įdomių žmonių, su dar įdomesnėmis istorijomis ir patirtimis. Štai tokia esu aš, po „on-arrival“ seminaro, kuris vyko Sommieres, Pietų Prancūzijoje. Nors man keistai ir nepaaiškinimai iš pat pradžių nesisekė. Įsėdom ne į tą traukinį (gerai, kad paskutinę akimirką susigaudėm, kad kažkas ne taip), pasitempiau kaklą ir dvi dienas negalėjau pasukti galvos… Išplėšiau palto sagas, sulaužiau akinius, pamečiau drauge su kambarioke raktą nuo kambario. Vis kartojau „Kodėl man?“. Net bandžiau išvesti teoriją, kad perėmiau „nesėkmes“ iš mano savanorystės kompaniono Danijeliaus.
Nepaisant to, buvo gera. Svarbiausias tikslas buvo pailsėti nuo savo organizacijos prancūzų, o tai ir padariau. Net nesvarbu, kad informacija, kurią gavome seminare, jau buvo girdėta… Kai jauti šilumą, vaikštai siauromis gatvelėmis naktį, landžiodama tai pro vieną, tai pro kitą arką ir leidi laiką su jaunimu iš įvairiausių Europos kampelių, negali jaustis nepatenkintu.
Ką naujo atradau ir naujos svajones? Nuvykti į kaimynines(ir beveik) Lietuvai šalis, nes labai buvo įdomu bendrauti su lenkaite, baltaruse, ukrainiete…Ir šiaip visi iš post-sovietinio krašto man artimiausi pasirodė. Labai noriu į Baltarusiją, tik kad tos vizos…Bet žinau, kad nuvyksiu;)
Taip pat pavasarį lėksiu į Marselį. Ten daug savanorių ESV gyvena ir jau esu pakviesta apsilankyti. Tikrai nepraleisiu progos nulėkti į Pietų Prancūzija, nes kelios dienos ten, mane papirko. Viskas man atrodė taip…ispaniška, bet su prancūziška elegancija.
Comments are closed.