Prancūzai labai dažnai vėluoja ir dėl to nesijaudina. Rami, atsipalaidavusi tauta. Tad ir aš dabar jau nebestresuoju ir dažnokai į darbą atvykstu 5, 10 ar 20 minučių vėliau. Juk tos kelios minutės nieko nepakeis, jei nėra jokio svarbaus susitikimo. Bet dar prieš mėnesį stengiausi atvykti ypač laiku ar net anksčiau tam, kad išvengčiau “bučkių garbės rato”.
Prancūzijoje įprasta, kad susitikę du pažįstami žmonės pirmiausia pabučiuoja vienas kitam į skruostus ir tada jau “Kaip laikaisi bla bla bla”. Kiekviename regione- skirtingas bučkių skaičius. Maniškiame 2 arba 4 (Nors pas de Calais), bet man teko susidurti tik su dviems. O kokie jie bus priklauso nuo santykio su žmogumi. Jei tai tikras draugas, tai bučkiai irgi bus tikri. Jei tai tik iš mandagumo, tai tik suglaudi skruostus ir imituoji tą pakštelėjimo garsą. Rytais visur tik ir girdi “Pakšt, pakšt, pakšt…”.
Nemaloniausia būna, kai atleki pavėlavęs, o patalpoje jau būrys žmonių. Tada privalai prie kiekvieno prieiti, pakšt/pakšt ir “ça va?”. Tai užtrunka ilgokai ir šiaip sąmyšį keli. Bet tokia gi elgesio kultūra. Nemandagu nepasisveikinti, o tik šūktelėti “Bonjour” nepriimtina. Štai todėl stengdavausi kuo anksčiau atvykti, kad būčiau pirmoji arba būtų tik keli žmonės. Tada galėdavau atsipalaiduoti, nes žinojau, kad po manęs atėję patys prieis su manimi pasisveikinti.
Bet dabar jau taip įpratau prie tų bučkių, kad sutikusi ne prancūzą ir tiesiog pradėjusi bendrauti, jaučiuosi keistai. Kažkaip tie bučkiai sukuria “ryšį” su žmogumi ir tik tada atrodo, kad galiu klausti jo, kaip jam išties sekasi. Tad galiausiai Prancūzijos kultūra man pradėjo darytis vis priimtinesnė ir priimtinesnė… Gal po 5 mėnesiu išvyksiu iš čia ne tik kaip frankofonė, bet ir kaip frankofilė (mylinti Prancūziją…)?
Dar apie bučkius, bet žymiai stipresnius iš kolegės tinklaračio.
…Mano prancūzų kalba gerėja. Jau net kartais galiu sau leisti tokią prabangą kaip pajuokauti. Kartais net per daug stipriai…pvz. vieną rytą mano kolegė pasiskundė, kad jai skauda lūpas. – Nereikia tiek bučiuotis! – mano atsakymas jai. Ir ji pradėjo juoktis daug, labai daug, tiksliau per daug J Vėliau paslaptis išaiškėja. Aš visą laiką maniau, kad prancūziškas veiksmažodis „baiser“ yra atitikmuo gražiam lietuviškam „bučiuotis“. Pasirodo „baiser“ atitinka kitą gražų lietuvišką žodį „p.stis“ arba „dul…tis“ (linkėjimai į Lietuvą mano prancūzų kalbos mokytojai). Na va, koks subtilus tas mano humoro jausmas.
Ir dar… labai naudinga žinoti, kad :
- (faire) une bise [un biz]- bučkis į skruostą pasisveikinus
- un bisou [ea bizu]-bučinys į lūpas
- un baiser [ea beze]-bučinys į lūpas, bet jei naudoji tą žodį, kaip veiksmažodį (be artikelio) tai reiškia “dulkintis” gatvės vulgariu žargonu.
Comments are closed.