Jau grįžtu. Jei seniau iš galvos neišvydavau minčių apie nuotykius, apie keliones, apie naujas pažintis, o dabar jau esu ten, kur pačios žaliausios pievos, skaniausiai kvepiantys miškai, gražiausia kalba skamba. Kur yra mano sodas, miestas, kiemas, upelis, susitikimų/išsiskyrimų tiltas… Kur yra žmonės, su kuriais nereikia kalbėtis tam, kad suprastum. Su kuriais užtenka būti ir kiekviena akimirka pilna jaukumo.
Bet… be šitos nostalgijos, jaučiu ir normalų liūdesį bepabaigiant kažką nuostabaus bei baimę pradedant naują etapą ir nežinant ar viskas bus taip kaip norisi. Būtent baimė turbūt ir neleidžia man užmigti…
Viskas bus gerai. Labai gerai, nes esu laukiama ypatingų žmonių, kurie nors nebūdami 9 mėnesius šalia manęs nepamiršo, kad esu kažkur už tūkstančių kilometrų ir mane palaikė.
Tuos laiškus skaičiau šimtus kartų ir tai būdavo geriausia motyvacija nuvyti liūdnas mintis. Ačiū 😉 Popieriniai laiškai- nuostabūs!
Angeliukas, keliavęs su manimi…visur. Gautas prieš pora žiemų, per vieną iš man svarbių tradicijų- dovanų keitimosi su draugais. Kitoje pusėje, jau visai neaiškiai matyti užrašas, kurį palikau tuomet ant visiškai švaraus, medinio pakabuko -“Tam, kad nepamirščiau tų, kurie geriausiai mane pažįsta”
Jau visai greit. Visai, visai…
Už girių, už kalnų, ant pilko lauko
Manęs seniai jau laukia namai.
Nei paukščių, nei gėlių ant pilko lauko,
Bet man vis tiek brangiausi namai.
Ar dieną, ar nakčia ant pilko lauko,
…Manęs seniai jau laukia namai.Neliūdėki, jei būna sunku,
Išsipildo svajonės laiku,
Tik svarbu labai norėti,
Pasistengti ir tikėti.Dar prieisim smaragdo vartus,
Dar sugrįšiu į savo namus,
Tik svarbu labai norėti,
Pasistengti ir tikėti.
