BlogasPavadinimas

Kodėl negalima virti uogienių ir dar truputėlis Liuksemburgo

Antrąją dieną  pavedžiota Raymond po Liuksemburgo miestą iškeliavau į Larochettę, kur manęs laukė Karin. Jai 53 metai ir pas ją atvykau, nes mane sudomino jos 18 mėnesių kelionė aplink pasaulį. Ji profesionalė svetingumo projektuose. Pas ją žmones svečiuojasi ir iš pačio seniausio projekto Servas, ir iš Hospitality club. Kodėl? Priežastis ta pati, kaip ir visų žmonių- jei negali keliauti po pasaulį, tegul pasaulis atkeliauja pas tave. O tas kaimelis – Larochette yra žymus Liuksemburge tuo, kad ten 95 % gyventojų- portugalai, bei stovi graži pilis. Apie tai, kad toje šalyje tai didžiausia bendruomenė, po liuksemburgiečių, sužinojau  tik ten nuvykus. Prieš kelias dešimtys metų reikėjo pigios darbo jėgos, tad vyriausybė sudarė palankias sąlygas atvykti jiems.

Jau po Amsterdamo supratau, kad apsistojant pas vyresnius žmones yra rizika, kad nebus apie ką kalbėti. Tiksliau- aš esu neįdomi, nes aš tik pradedu gyventi, o jie jau tiek daug padarė. Bet su Karin buvo taip paprasta, nes šalia jos jaučiausi lyg šalia tetos. Bei jos aistra- skaitymas, tad diskusijų nepritruko, o vėliau ji man net surašė sąrašą knygų, kurios man turėtų patikti. O taip pat peržiūrėjau blow-mind filmą „Back to the wilde“. Efektas toks, kad pradedi mąstyti, apie tai ko ir kiek žmogui reikia. Rekomenduoju!

Būdama Larocehettėje, aplankiau ir šalimais esantį Diekrich miestelį ir Vianden kaimą su NUOSTABIA pilimi. Iki jos nuėjau 😉 Toks noras pabūti gamtoje apėmė,  tad pagalvojau,  kodėl gi nenuėjusi iki tos pilies 12 kilometrų ir nepasigėrėjus kraštovaizdžiu. Neįvertinau to, kad pėsčiųjų tako nebus, tad mašinos ir motociklininkai truputėli gąsdino. Nors pastarieji linksmino mojuodami ir draugiškai pipsėdami!

Jei būsite Vianden būtinai aplankykite ne tik pilį, bet ir labai įdomaus interjero kavinėje „Acien cinema“. Jie ten turi nerealių knygų, fotografijų albumų, skanių ledų kokteilių bei savininkai ir visas personalas- lenkai 😀 Po šių kelionių, ir gyvenimo FR žmonių migracija man įgavo visai kitokį atspalvį!

Turiu prisipažinti, kad sekmadienį eidama per traukinių stotį, už kurios sekančiame kvartale gyveno mano trečiasis hosteris (Joaquim), mintyse sukosi mintis „Gi jau viską pamatei, esi pavargusi, o „atmazą“ visada gali sugalvoti“. Bet atvedžiau save į protą su nuojauta, kad dėl to, kad taip tingisi,  turbūt bus kažkas įdomaus. O jei nebus- kitąkart galėsiu sau tai priminti ir „virti uogienes su mama“ (čia mano topinis pasiteisinimas, kai tingisi eiti susitikti su draugais).

Per portugalo petį matau didėjančius greičio matouoklio skaičiukus. 90, 120, 150, 182… Ką tik pralekus kelio ženklą „70“, tik tvirčiau prisispaudžiu prie jo ir nors suvokiu mirtiną pavojų,galvoje tik viena mintis „Eina sau, kaip gera!”

FB update

“Kodėl negalima virti uogienių”? Nes būčiau praleidusi galimybę paskraidyti motociklu, apsilankyti  vietinių liuksemburgiečių BBQ į kurį sukvietė visus kaimynus ir nemiegoti ištįsą naktį šokant iki nukritimo klubuose.

Joaquim suorganizavo man puikią Liuksemburgo savaitgalio pabaigą. Labai smagus vaikinas (turbūt reiktų sakyti vyras, nes 36 m.), kuris yra gryniausias party-animal ir kaip ir dauguma couchsurferių keliavęs po daugybę šalių.

Klausiau, ką jis darė kaip buvo 20-ties? Sakė, kad buvo kitas žmogus. Kelionės, ypač po 25 metų ir po 3-ias pasaulio šalis labai pakeičia žmogų.

Bus matyt.

Štai tokia mano paskutinė  kelionė būnant savanore. Dabar jau tik  apsikrovusi kelioniniais krepšiais praleisiu porą dienų Paryžiuje iš kurio keliausiu ten, kur… labiausiai bijau. Atgal į namus. Į Lietuvą. Po daugiau nei 9 mėnesių.

Va čia tai bus nerealių įspūdžių!

Facebook comments:

Profile photo of vjusta

Author: vjusta

Kaip mama mano sako: "Kuo tolyn, tuo labiau kvaišti" Sveiko gyvenimo būdo propaguotoja, stebinanti žmones (blogai ar gerai- nežinau). Provincijos mergelė pasižyminti frigidiškumu. Nuolatinė blogosferos lankytoja, kartkartėmis ir jos pildytoji.

Comments are closed.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar