My wanderlust in 2014

Somehow I was feeling like I was not travelling enough last year. But reality is different. Most of the time I was exploring something great.

On January I was already in Turkey. I was continue to explore my favorite city- Istanbul. Getting lost, discovering new places  and tasting new tastes. 1507635_10202174393620399_15685403_n On February I hit the road. From Istanbul I traveled to Tbilisi, Georgia. I used many different means of transport- plane, trains, buses and of course- cars I stopped by hitchhiking. This trip that i called “Along the Karadenis coast to Kavkaz”  was really wonderful. I met great people,  I had many adventures and most important I overcame my fear to travel and  hitchhike in Turkey alone. I visited great cities, like Kastamonu, Samsun, Trabzon, Ayder, Borçka, Batumi… 1653802_10202426553204231_82232451_n 1969177_10202432437551336_1791500865_n Continue reading

Stebuklai. Jau po kelionės…

Gyvenimas yra nuostabus. Tačiau reik nebijoti išeiti iš patogumo į nežinomybę. Svarbu pasikliauti Dievu, kad busi nuvestas ten, kad atsiras žmonės, ar netikėtai įvyks kažkas, kas padės stipriai pajusti šio pasaulio grožį.Tiesiog išdrįsk. Ir tada stebuklai tavo gyvenime pradės vykti.

Žinau, kad baisu, tačiau tai tik baimė suklysti. Bet tu gali nustoti bijoti, kai nebejausi baimės klysti. Nebijok klaidų, bandyk, klysk ir taip mokykis. Taip išmoksi pažinti save ir pasaulį. Juk klysti ir pasiklysti smagu!

Ačiū dangaus ir žemės galybei už gyvenimą pilną stebuklų. Ačiū  už duotą vidinę jėgą, kuri padeda man nugalėti baimę. Ačiū už ženklus, kurių prasmę tik aš viena ir težinau. Ačiū už pasitikėjimą nepažįstamiems žmonėms.

Kelionė buvo nuostabi. Būtent tokia, kokios man reikėjo, kad  vėl pradėčiau jausti šio pasaulio grožį. Turkijos vyrai pagerino savo įvaizdį mano akyse. Visi tie vyrai, kurie manimi rūpinosi tėviškai, broliškai ir draugiškai. Tie, kurie leido nakvoti jų namuose, kurie mane paveždavo, kurie rūpinosi mano saugumu. O jie juk manęs nepažinojo. Juk aš jų nepažinojau irgi. Tačiau mus rišo pasitikėjimas, kurį suteikėme vieni kitiems ir tai žinodami nenorėjome nuvilti.

Vėl jaučiuosi pasaulio dalimi ir vėl pradėjau matyti kiškius, kuriuos sekdama, atsidursiu stebuklų pasaulyje. O jis yra šalia, tiesiog kartais nematomas.

Atsimerk. Nebijok.
https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1964785_10202432439911395_2096218808_n.jpg

 

Turkiškasis Batumis

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1920415_10202479047996568_456710371_n.jpg

Pasiekti Sarp (pasienio miestą) buvo išties lengva, nes tik išėjus į kelią mašina sustoja nestabdoma. Nors vyriškis nekeliauja iki Sarp, bet sutinka mane pavežti iki gretimo miesto. Po kelių minučių pokalbis jau sukasi apie religiją. Pasirodo, jis vienas iš tų musulmonų, kurie laikosi visų taisyklių. Ir meldžiasi penkis kartus per dieną, ir nevartoja alkoholio, neruko, bei pasninkauja kai reik. Papasakojus jam savo istoriją, jis prižada melstis už mane ir mano turką bernioką, kurį armijos loterija išsiunčia į pietryčių Turkiją. Galiausiai jis mane įsodina į mikroautobusą tam, kad nebetranzuočiau toliau ir palinki būti saugiai.

Pasiekusi Sarp, pereinu sieną pėsčiomis, nes ne taip kaip pasienyje su Graikiją, tai daryti yra leidžiama. Ir štai, aš Kaukazo šalyje. Po kelių minučių atvažiuoja Onur, kuris bus mano hostu Batumyje. Jaučiuosi išties pavargusi ir nešvari, tad mano pirmasis klausimas “Pas tave namie yra karštas vanduo?”. Kaime, kuriame teko apsistoti prieš tai, tai buvo per didelė prabanga. Onur yra turkas dirbantis banke ir Gruzijoje jau gyvena 4 metus. Jis palieka mane savo namuose, o pats išskuba į darbą. Dušas, miegas, skalbimo mašina- tai mane padaro išties labai laiminga. Continue reading

Pušų sodas

Pakeliu nykštį viršun. Pirma mašina sustoja. Įprasta, juk Turkija. Klausiu vyriškio, kur link jis keliauja. Findik? Tinka, tad sėduosi į mašiną. Klausiu, kodėl jis keliauja į tą miestą. Pasirodo, mano pirmasis vairuotojas, vidurinės mokyklos direktorius. Iškart pasijuntu saugiau. Sekančius 15 kilometrų kalbamės apie Turkiją, padėtį Ukrainoje ir kaip neprotinga, kad aš tranzuoju. Pasiekus tikslą, man palinki sėkmės ir būti kuo atsargesnei. Pradžia išties puiki, tad stabdau sekančią mašiną. Du vyriškiai. Tas man nepatinka, tačiau tarpusavyje šnekant išgirstu mane pavadinant vokiete, o tai geras ženklas. Nusprendžiu ir toliau būti iš.Vokietijos. Keliaujant palei Juodąją jūrą, geriau pakeisti savo pilietybę iš Rytų Europietės( pernelyg lengvai sutapatinama su Rusija) į Vakarų. Dėl to, kad buvimas ruse, reiškia tą patį, ką buvimą prostitute. Deja, taip jau yra. Pasiklausiu vairuotojų ar jie kalba vokiškai. Nekalba, tad galiu lengvai meluoti, kad esu iš Berlyno.  Vyriškiai labai nori su manimi diskutuoti apie ES ir Vokietijos vaidmenį bei ekonomines krizes. Man nereik būt vokietei, kad galėčiau apie tai kalbėt! Nejučia priartėjame prie Hopa miesto, iš kurio man reik keisti kryptį į Šiaurę. Vyriškiai dar parodo savo vaikų nuotraukas telefonuose, paprašo mano numerio ir užrašo savo, kad jei kada vėl busiu šiuose kraštuose, galiu pas juos apsistoti. Užtikrina, kad gyvena su šeimomis ir paprašo nebetranzuoti. Nuveža į autobusų stotį ir ten mane palieka. Iš pradžių išties galvojau, kad keliausiu su mikroautobusu. Nei jis brangus, nei ką…Tačiau būtų reikėję laukti visą valandą… Tad paėjėjusi tolėliau vėl pradėjau tranzuoti. Pasimokiusi iš praeities klaidų, dabar kai tranzuoju esu labai išranki. Stebiu  kelią ir kai tik pamatau man patinkančią mašiną, pakeliu nykštį. Pamačiusi vairuotoją su gražiu kostiumu ir nauja mašina, iškart pradėjau stabdyti. Vyriškis keliavo būtent į Borcką. Pasirodo, jis labai konservatyvus žmogus. Paklausta, iš kur moku turkų kalbą, atsakau, kad vaikino šeima angliškai nekalba. Continue reading

Sugrįžimas į žiemą

https://fbcdn-sphotos-a-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/t1/1623757_10202434208315604_1526719204_n.jpg

Įsėdu į mašiną. Vairuotojas nesustodamas juokiasi. Būtent jis mane pasikvietė per CS. Šalia jo sėdintis vyriškis šaukia kalbėdamas telefonu ir net baigęs pokalbį tęsia savo keiksnojimus, kuriuos mano turkų kalbos žinios leidžia lengvai suprasti. Kemal (mano hostas) atsisuka į mane, paduoda pakelį cigarečių ir riestainį. “–Mes truputėli pasivažinėsime. Turime reikalus sutvarkyt.” Sustojame daugybę kartų. Tai prie vieno namo, tai prie banko, tai dar kažkur. Kemal išlipant iš mašinos pastebiu šautuvą ant diržo, o piktasis draugas Osman ir toliau šūkauja. Nedrąsiai paklausiu, ar viskas gerai? Atsako, kad taip. Kad turi problemų, bet po valandos jas išspręs ir viskas bus gerai. Kemal leidžia garsiai muziką ir paduoda man antrąjį riestainį. Hmm… Įdomi pažinties pradžia. Continue reading

Ženklai ir sesutė

https://fbcdn-sphotos-f-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/t1/1891130_10202426563724494_1819338813_n.jpg

Aš tikiu ženklais. Aš suvokiu žmones, simbolius, pasikartojančius įvykius lyg išties reikšmingas nuorodas siunčiamas man Dievo. Tam, kad būčiau tikra, kad einu teisingu keliu. Prieš šią kelionę turėjau abejonių ir baimių, nes nuo praėjusios vasaros mano tikėjimas žmonių gerumu ir tuo, kad mano gyvenimo kelias yra būtent toks, kokio nori visas pasaulis, yra teisingas. Juk kartais nudegi ir bijai vėl priartėti prie ugnies, net jei ir žinai, kad tave šalanti ji gali sušildyti.

Tam, kad pradėčiau matyti ženklus, man reik pakeisti aplinką. Rutina  padaro žmogų abejingu išoriniam pasauliui, tad tik ištrūkus iš pažįstamos aplinkos tampi daug pastabesnis, matai daugiau detalių, kurios tampa ryškesnės nei, kad buvo seniau.

Continue reading

Į Sumelą su Jack Sparrow

https://fbcdn-sphotos-h-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1959709_10202426545444037_2084022655_n.jpg

– Šįvakar keliaujame į Erasmus vakarėlį, kuriame bus lietuvių!

-Hmm…Puiku. O… gal nesakykime, kad esu lietuvė?

Žinau, žinau, kad negražu meluot, tačiau keliaujant aš visad vengiu tautiečių, nes man jų ir taip pilna savoje šalyje. O šįkart sumaniau, kad gal būtų visai smagu klausytis lietuviškų komentarų ir prisistatyti visiems, kaip mergina iš… Belgijos. Kodėl Belgija? Nes šalis maža ir be Briuselio egzistavimo niekas nieko daugiau nežino. O jei prancūziškai kalbintų, sakyčiau, kad esu iš flamandiškosios pusės, o jų kalba tikrai niekas nekalba.

Deja vakarėlis buvo labai triukšmingas, tad komentarų nepavyko daug išgirsti. Tačiau, gerai, kad neprisistačiau lietuve, nes… man buvo gėda. Nors viena pusė lietuvių sau ramiai gurkšnojo alų ir nedrąsiai dairėsi (o aš juos šokdinau :D), kita pusė deja nusilakė tiek, kad paeiti negalėjo ir kiekvieną merginą grabinėjo. Tikrai norėjau rimtai trenkti vienam iš jų, kai pajaučiau jo plaštaką ant savo užpakalio.

Nors ir kitą vakarą turėjome su jais susitikti, tačiau pakeitėm planus ir su mano hostu, Caner, kuris pravardžiuojamas Jack Sparrow, susikūrėme vakarėlį sau. Alus, Ayran, cig-kofte (avinžirnių/pomidorų pasta lavaše su salotomis) ir nuostabus filmas- The Secret life of Walter Mitty. Jei dar nematėte, būtinai pasižiūrėkite. Įkvepia palikti komforto zoną ir pradėt gyventi taip, kaip svajojate.

https://fbcdn-sphotos-d-a.akamaihd.net/hphotos-ak-frc1/t1/1964927_10202426545364035_1879240589_n.jpg

Caner išties labai smagus vaikinukas. Galbūt ir mėgstantis pagražinti savas istorijas ir labai mėgstantis gerti pieną, tačiau su juo jaučiausi labai atsipalaidavusi. Kalbėdama nesąmonės, šūkaudama ir garsiai reikšdama emocijas ar tiesiog nieko neveikdama. Tinginiai buvome abu. Vieną dieną taip ir prasėdėjome namie klausydamiesi muzikos, žiūrėdami filmus, valgydami kaimynės atneštą maistą ir draugiškai kartu nusišnekėdami.  Continue reading

Gimtadienis ir pokalbiai iki paryčių Trabzon

Nors ir gyventi hamam buvo išties labai patogu, tačiau žinojau, kad metas judėt. Šioje kelionėje noriu pažinti kiek tik galima daugiau žmonių, kad išgirsčiau kuo daugiau istorijų. Tad atsisveikinus su Aziz susipažinau su Eray. Jaunas vaikinukas, kuris ką tik baigė studijas. Prisimenu, kai nagrinėjau jo profilį, nepasirodė kažkuo ypatingas, tačiau kiti keliautojai atsiliepė teigiamai. Dabar net keista, kai suprantu, kad šis žmogus tapo nuostabiu mano draugu, su kuriuos planuojame susitikti dar ne kartą, nes abu jaučiamės nuostabiai  nesustodami kalbėdami apie pačias paprasčiausias,giliausias temas ar net intymiausias temas. Tai, kad esame labai panašūs užteko dviejų dienų kartu.

Būnant kartu su Eray visad mus supo ir jo geriausi draugai. Ozgul- nuostabi mergina, kuri neatitinka turkiškų stereotipų visiškai. Bahadir- mielas, garbanotas draugas, kuris buvo ypač draugiškas.  Dabar, kai jau esu palikusi Trabzon, gera žinoti, kad ten turiu draugų, kurie visad manęs lauks. Continue reading

Hamam princesė

Hamam po darbo valandų

Pagaliau pasiekusi Trabzon miestą nekantravau susitikti su  savo naujuoju draugu, kuris ruošiasi mane svetingai priimti. Jo pakvietimas mane sudomino dėl to, kad kitų keliautojų atsiliepimai buvo išties įdomus, nes jis leidžia keliautojams nakvoti… hamam. Hamam tai turkiška, tradicinė pirtis, į kurią susirenka žmonės nusiprausti. Tiksliau būti nuprausiami. Nenorėjau praleisti progos apsilankyti didžiausioje Trabzon hamam ir vėliau girtis visiems, kad teko nakvoti jame.

Surasti hamam buvo išties lengva, nes jis įsikūręs šalia pagrindinės Trabzon aikštės. Susitikusi Aziz, mano naująjį hostą, iškart supratau, kad ne tik dėl hamam vertėjo priimti jo pakvietimą. Jis nuostabus žmogus, daug žinantis ir svarbiausia, mėgstantis dalintis savo idėjomis. Tiek apie religiją, tiek apie politiką, tiek apie kultūras. Aš dievinus pokalbius šiomis temomis, tad nepaisant to, kad kartais jam būdavo sunku išreikšti idėjas anglų kalba, mes prakalbėjome daugybę valandų. Continue reading

Yes-Da-Evet!

 

1654861_753838571293721_1924040042_oEmir neslepė CS profilyje, kad jo anglų kalbos žinios yra ganėtinai silpnos, tačiau jis gyvena su šeima ir turi puikius kitų keliautojų atsiliepimus. Tai mane pastumėjo priimti jo pakvietimą pasisvečiuoti.  Ir išties nesuklydau, nes buvo visai smagu su juo kalbėti anglų-turkų-rusų kalbų mišiniu. Kalbėt ir susikalbėt. Jis 5 metus studijavo Bulgarijoje, Varnoje, o dabar dirba inžinieriu kompanijoje konstruojančioje laivus. Jo anglų kalbos žinios laivų terminologijoje yra išties turtingos, tačiau aš net ir lietuvių kalboje nežinau atitinkamų pavadinimų tiems dalykams. Emir stengiasi išmokti rusų kalbą ir jau sugeba vidutiniškai susikalbėti, tačiau jis trokšta išmokti anglų kalbą. Vaikinas išties daug keliavęs, tad dalinomės prisiminimais apie įvairias Europos šalis bei Maroką. Balandžio mėnesį jis keliaus po Ukrainą ir Gruziją, tad planuojame su juo dar susitikti ir Tbilisyje. Continue reading