Pasiekti Sarp (pasienio miestą) buvo išties lengva, nes tik išėjus į kelią mašina sustoja nestabdoma. Nors vyriškis nekeliauja iki Sarp, bet sutinka mane pavežti iki gretimo miesto. Po kelių minučių pokalbis jau sukasi apie religiją. Pasirodo, jis vienas iš tų musulmonų, kurie laikosi visų taisyklių. Ir meldžiasi penkis kartus per dieną, ir nevartoja alkoholio, neruko, bei pasninkauja kai reik. Papasakojus jam savo istoriją, jis prižada melstis už mane ir mano turką bernioką, kurį armijos loterija išsiunčia į pietryčių Turkiją. Galiausiai jis mane įsodina į mikroautobusą tam, kad nebetranzuočiau toliau ir palinki būti saugiai.
Pasiekusi Sarp, pereinu sieną pėsčiomis, nes ne taip kaip pasienyje su Graikiją, tai daryti yra leidžiama. Ir štai, aš Kaukazo šalyje. Po kelių minučių atvažiuoja Onur, kuris bus mano hostu Batumyje. Jaučiuosi išties pavargusi ir nešvari, tad mano pirmasis klausimas “Pas tave namie yra karštas vanduo?”. Kaime, kuriame teko apsistoti prieš tai, tai buvo per didelė prabanga. Onur yra turkas dirbantis banke ir Gruzijoje jau gyvena 4 metus. Jis palieka mane savo namuose, o pats išskuba į darbą. Dušas, miegas, skalbimo mašina- tai mane padaro išties labai laiminga.
Batumyje likau visam savaitgaliui, tačiau vis dar jaučiausi lyg būčiau Turkijoje. Su Onur kalbėdavomės pusiau angliškai, pusiau turkiškai, lankiausi turkų restoranuose, leidau laiką su jo turkų draugais, žiūrėjome futbolo varžybas, kuriuose žaidė dvi svarbiausios Turkijos komandos.
Išties Batumis labai turkiškas miestas, nes tai kaip Las Vegas turkams. Turkijoje kazino yra nelegalu, tad šiame Gruzijos mieste didžiausi pastatai būtent lošimams. Kai gatvėse vaikštai, girdi turkų kalbą, o centre įsikūręs turkų harlemas. Kas antro viešbučio savininkas- turkas. Nori nusipirkti mašiną, ten taip pat turkas prekiaus. Turkai visur…
Kita pramoga turkams Batumyje…prostitutės, atvykusios iš post-sovietinių šalių. Mano smalsumas vieną dieną mane išties pražudys, nes paprašiau Onur mane nuvežti į tipišką prostitučių klubą, nes norėjau pamatyti, kaip jos pasigauna klientus. Ir jis sutiko, nors jam tai ir pasirodė ganėtinai keista. Klubo pavadinimas “Viena minutė”. Ši frazė Turkijoje yra labai reikšminga, nes jų ministras pirmininkas sukėlė tikrą skandalą turėdamas viešą konfliktą su Izraeliu. O dabar, tai prostitučių klubo pavadinimas. Nuvykę į klubą, pamatome, kad nėra daug žmonių. “Liros valiutos krizė pasireiškia ir prostitucijos versle”- paaiškina man hostas. Užteko kelių minučių suprasti, kad aš esu vienintelė moteris, kuri neuždarbiauti ten atvyko. Tai suprato ir darbuotojos, turbūt dėl mano netinkamos aprangos- džinsų ir universiteto marškinėlių. O kai kurios, kad tikrai tuo įsitikintų, prieidavo pakalbėt ir prisistatyti. Jos pasirodė labai draugiškos, nors turbūt dėl to, kad galvojo, kad aš ir mano hostas gal ieškome kažkokių nuotykių tame klube.
Klientų medžioklė stebėjau sėdėdama šalia baro. Jaučiausi lyg kokia antropologė. Į aikštelės vidurį priešais didžiulį veidrodį ateina vyriškis ir pradeda šokti. Po minutėlės prie jo jau šoka mergina. Jei jis neparodo susidomėjimo, ji dingsta, ir atsiranda kita…ir taip, kol jis pradeda su ja šokti. Vėliau jie abu dingsta iš šokių aikštelės, vyras jai nuperka gėrimą, o vėliau… savaime suprantama. Man tai stebėti nors ir buvo smalsu, tačiau taip pat ir …liūdna.
Galiausiai man buvo metas judėti link Tbilisio ir baigti savo kelionę. Norėjau tranzuoti, tačiau Onur neleido ir įsodino mane į naktinį traukinį. Nors maniau, kad bus nuobodu, bet išties… miegojau visą laiką. Pabudau jau Tbilisyje, pasigavau taksi ir atvykau į savo naujuosius namus… Mano gruziniškas gyvenimas prasideda dabar!
