Šiąnakt, per naktinį budėjimą, kaip visad atlikau visus patikrinimus su Jeng greičiau nei reikėjo. Tad nuvažiavome į miško pakraštį, kur medžių proskyna buvo nušviesta pilnaties. Palikusi kinę mašinoje besitikrinančią savo kinišką fb (kiu-kiu) išėjau į proskynos vidurį ir užvertusi galvą stebėjau dangų. Klausiausi nuostabių miško garsų- paukščių, vabalų, vėjo atliekamų melodijų. Stebėjau dėl mėnulio šviesos nelabai ryškias žvaigždes.
Nesvarbu kur esu. Ar kitoje šalyje, ar kitame žemyne. Visad pakeliu galvą aukštyn ir negaliu negalvot apie uos- ypatingus žmones su kuriais ne vieną vasarą praleidau daug laiko taip užvertusi galvą.
Prisimenu, kaip nesisekdavo spėti sugalvoti norą, tad tiesiog garsiai juos išsakėme naktiniam danguj. Ar prisimenate juos? Aš nesu tikra dėl savojo… O vėliau tik aikčiodavome pamačius akimirkos blyksnį danguje.
Nesvarbu iš kur žiūrėčiau į tą dangų, nesvarbu kada. Tie žvaigždynai vis dar spingsi ten, jau milijonus metų. Bet tie žmonės, kurie į juos žiūri…jie keičiasi. Jie akimirkos, blyksniai tiems šviesuliams. O dar trumpesnes akimirkos yra tų žmonių ryšiai.
Reikėjo laiko. Kartais atrodo, kad jos vis dar reikia, kad suprasčiau apie Skirtumą. Vienos draugystės būna kaip tos krentančios žvaigždės- akinančiai ryškios, kaip tas jų paskutinis suspindėjimas prieš dingstant iš dangaus (visgi tai jų gulbių giesmė). Bet tai tik… akimirka, palygint su visu gyvenimu. Tačiau be tų krentančiųjų yra dar kitos žvaigždės. Ne tokios ryškios, bet spindinčios jau milijonus metų. Kartais jų orbita nutolsta nuo tavosios, bet galiausiai visad sugrįš artyn, nesvarbu net jei tavo spindėjimas pasikeitė. Dažnai jų net nematai, bet visad žinai, kad jos ten yra.
Tad šį nostalgija persmelktą vakarą, keliu savo arbatos puodelį būtent už tas žvaigždes- nekrentančias, bet visad esančias.
