Mano ankstyvas rytas
Prieš savaitę mąsčiau štai taip…
– Na, tai koks pirmasis įspūdis apie erasmus Turkijoje?
– … jaučiuosi pernelyg patogiai…
Man trūksta iššūkių. Į Turkiją atvykau tam, kad patirčiau kažką naujo. Tikėjausi, kad pajausiu didžiulį skirtumą lyginant su šalimis, kuriose teko gyventi prieš tai… Tačiau dabar nejaučiu jokio kultūrinio šoko!
Nemėgstu jaustis patogiai. Tik nepatogumo jausmas, man leidžia jausti, kad augu, kad įveikiu iššūkius ir išmokstu kažko naujo… O dabar viskas kaip sviestu patepta. Viskas neįdomiai sklandu…
Taip jaučiausi prieš savaitę, o dabar…
…dabar jaučiu, kad atverčiu naują puslapį Erasmuse, kuris vadinasi- psichopatai, persekiotojai turkai. Mano ružavas pasaulėlis pradeda byrėti… Gal gi nesugriausiu aš tų stereotipų apie turkus, o tik atrasiu dar daugiau argumentų. Esu labai susierzinus, bent bandysiu kuo greičiau aprašyti kvailą istoriją, kaip Justina užkliuvo už tų pačių persekiotųjų, kaip ir erasmus lietuvė prieš dvejus metus…
Viskas bus gerai.
Juk taip?
Comments are closed.