Aš šiame pasaulyje jau 23 metus ir tai jau 4 gimtadienis, kuomet esu kažkur po pasaulį blaškoma savo aistros nuotykiams, žmonėms, istorijoms…Trumpiau sakant, dėl kiškių teoremos.
23-tieji metai mane stebino pamokų gausa. Išmokau, kad naivumas turi ribas. Supratau, kad nereik bijoti prisirišti prie žmonių, nes jie nėra našta, kuria turiu neštis ant pečių. Leidau sau būti prijaukintai ir nuramintai, bei tuo mėgautis.
Nors ir šiuo metu esu kelyje ir mane supa nepažįstami žmonės, kuriais turiu pasitikėti ir kliautis jų gerumu, tačiau dabar į tai žiūriu kitaip nei seniau. Nors gera jausti žmonių svetingumą ir būti dėkingai už jų rūpestį bei klausytis jų gyvenimų istorijų taip pat dalinantis savosiomis, tačiau… jaučiu, kad kažko trūksta.
Per pastaruosius metus išmokau mylėti ir būti mylima, nors kartais man nepavykdavo. Grįždavo baimė, kad tai stabdo mano gyvenimo plano įvykdymą, tad atsirasdavo noras pabėgti ir pamiršti saugumą bei patogumą. Tačiau dabar būdama kelyje suprantu, kad kelis pastaruosius metus, lakstant ir keičiant žmones aplink save, dabar noriu turėti bendrakeleivį.
Ar tai reiškia, kad darausi ramesnė? Nežinau. Turbūt ne, nes žinant, kad dabar keliauju palei Juodąją jūrą link Gruzijos, kur gyvensiu artėjančius 5 mėnesius, keliaudama aplink ir studijuodama politikos mokslus, neatrodo, kad apsiraminau. Ne, ne… Tiesiog noriu savo ne ramybe dalintis su kažkuo. Keistas noras?
Visgi, su gimtadieniu, mane.
Tegul kiti metai vėl mane nustebina !
