Rytas. Mano mama greit įbėga į kambarį ir lekia link lango. Atitraukia užuolaidas ir spokso į dangų.
-Kas atsitiko?,- nepatenkintu ir susierzinusiu balsu aš.
-Pasirodė, kad gandrą skrendantį mačiau…
Navuolė ji. Juk dar sniegas nenutirpo ir šilumos mažokai, nors trečiadienį jau bus Blovieščiai, kitaip Gandro šventė. Seniai, seniai šią dieną būdavo naujieji metai, nes prasidėda šiltasis ciklas ir kaip tik tądien atskrenda gandrai atnešdami tikrąjį pavasarį ant sparnų. Kad jie neša pavasarį- nauja man žinia, bet apie kitus jų nešulius tubūt žino kiekvienas nuo tada kaip išmoko žodėlius: kodėl? kas? kaip? iš kur?.
Melas Mitas, kad gandrai vaikus neša, visai smagiai skamba ir ši istorija siekia Antiką. Gandras buvo senovės graikų dievybės Junonos, globojusios kūdikius žindančias motinas, paukštis. Iš čia Vakaruose išplito tikėjimas, kad gandrai neša vaikus.
Nežinau, kaip jūs, bet mane rado kopūstuose (turbūt ši istorija man buvo pritaikyta, dėl gražaus vardo ir radimo vietos skambėsio- Justė-Kopūstė)… O tolimesnį suvokimą apie tai “Iš kur aš atsiradau?” praplėtė vyresnioji sesuo. Net per daug. Aš 7-mečiui vaikui tokių dalykų labai smulkiai ir detaliai nepasakočiau, bet tada man buvo smalsu ir nesipriešinau. Bandau prisiminti, kokia buvo mano reakcija. Turbūt dar maža buvau, kad reaguočiau, bet kai pirmąkart (ir paskutinį) pamačiau “juodojo” porno elementus (10 metų?) , vat tada tai sureagavau…Feee, šlykštu, niekados, niekados,nesveiki suaugusieji…
Manau, vaikystės saulėlydis prasidėda tada, kai aiškiai suvoki kokiomis aplinkybėmis tu vis dėlto atsiradai ir kai tai pradėda atrodyti nebe šlykštu.
P.S. O žinot, aš vis dar tikiu, kad jei pamatysiu skrendantį gandrą, man metai bus sėkmingi. Nuo trečiadienio pradedu dairytis…
Comments are closed.