Pats pastoviausias dalykas pasaulyje- pokyčiai, bet dauguma žmonių nemėgsta jų. Nemėgsta netgi tuomet, kai žino, jog tik bus geriau. Nežinomybė, kurią atneša pokyčiai, gąsdina, tad siekiama jų išvengti. Nors dėl to taip pat prarandama galimybė patirti sėkmę.
Kol kas mano gyvenimas moksleiviškai stabilus, bet mano artimų žmonių- ne. Nesuprantu to, kaip jie priėmė tuos pokyčius. Matau, jaučiu, girdžiu ašaras, liūdesį ir nostalgiją. Jiems teko pakeisti gyvenamąją vietą. Vienam artimui žmogui keliais tūkstančiais kilometrų, kitam – keliomis dešimtimis. Tad dabar sunkiausia prisitaikyti prie naujos aplinkos, prie naujų žmonių ir susitaikyti su tuo, kad artimieji, draugai nėra taip lengvai pasiekiami… Dėl visų šių dalykų pamirštama apie naujas galimybes, apie tai, kad kiekvienas išbandymas yra tobulėjimas ir tai, kad tik pradžioje būna sunku.
Turbūt tada privalai sau užduoti klausimą- “O ką daryčiau, jei nebijočiau?”
Nors…lengva man kalbėti kai gyvenu stabiliai…
Comments are closed.