Stebėk savo mintis – jos tampa žodžiais.
Stebėk savo žodžius – jie tampa veiksmais.
Stebėk savo veiksmus – jie tampa įpročiais.
Stebėk savo įpročius – jie tampa charakteriu.
Stebėk savo charakterį – jis tampa tavo likimu.
(Lao Dzė)
Mėgstu su savimi pasiginčyti. Klausdama savęs pačios, prieštaraudama sau atrandu tiesą…ar bent jau kažką panašaus. Šią savaitę, važiuodama iš savo savanoriško darbo patyriau krizę. Taip, ji tęsėsi keturiasdešimt minučių. Nuo atsisveikinimo su kolegomis ir įlipimo į autobusą iki namų kiemo. Prasidėjo netikėtai, kai pajaučiau tą ašarų gniužulą gerklėje. Kadangi nesupratau, kai jis ten atsirado, prasidėjo didysis savęs analizavimas ir bandymas atrasti, kas gi atsitiko, kad taip sumautai jaučiuosi. Pervargau? Dingo motyvacija? Sunku pakęsti spaudimą kalbėti prancūzų kalba ir kuo daugiau įsijungti į projektą? Jaučiuosi fiziškai nusilpusi, nes jaučiu mineralų/vitaminų trūkumą? Ta pliusinę temperatūra visas gripo bakterijas “užsiundo” ant manęs, o prancūzų paštas vis dar privatizavęs mamos vaistažolių siuntinį? Per daug mąstau apie artėjantį 20-metį ir tuo pačiu, ką per tiek metų pasiekiau ir ką dar turėsiu pasiekti?
Mintyse šaukiau, o išties tiesiog tylėjau ir žiūrėjau į tas į sėdinčias senutes, kurios mane vis dar stebina savo elegancija ir stiliaus pojūčiu. Norėjau verkti, bet nusišypsojau vienai iš jų, nes pastebėjusi, kad aš ją stebiu ji padarė tą patį.
Išlipau. Diskusija tęsiasi. Išvada priimta. Reikia pagalbos. Reikia laimės. Greičiausiai ją galima rasti juodos, saldžios plytelės pavidalu.
Kaip visada parduotuvės signalizacija suveikia. Mano prancūzų kalbos žodynas turi metalinę juostelę, priklijuota, kurios negaliu nulipinti. Tektų išplėšti puslapį. Tad jau pripratusi ramiai ištraukiu žodynėlį, nusišypsau apsauginiui, pamojuoju knyga per įėjimą ties kasomis ir išgirdusi cypimą “Excusez-moi. C’est mon dictionnaire. Ce n’est pas la première fois…”. Randu šokolado bei akcijinių obuolių.
Einu gatve, šokoladas tirpsta burnoje, o ginčas galvoje baigtas. Ramu. Ramu. Gniužulas dingęs,taip pat nepastebimai, kaip ir buvo atsiradęs. Mąstau, apie tai, kokia laimė priimti iššūkius ir juos įveikti. Ir žinau, kad nugalėsiu net ir tą “vidurio krizę”. Gal ir sunku dabar, bet tai manęs gi nenužudys, o tik padarys dar stipresnę.
Comments are closed.