Jau buvau pripratusi, kad savų žmonių šalia nėra. Pagavau gyvenimo Prancūzijoje ritmą, tarp svetimų žmonių, svetimos kultūros… Pripratau. Bet tos kelios dienos (ketvirtadienio vakaras-sekmadienio rytas) su seserimi, priminė, kaip gera būti su Tais žmonėmis. Dabar stengiuosi, visas liūdnas mintis išstumti, galvodama, kad už 11-likos dienų patirsiu kai ką nuostabaus.
Belgija ir šokoladas yra neatskiriami taip pat, kaip Prancūzija ir sūriai.
Norėjau papasakoti, kad su pačia geriausia dovana (sesute) nulėkėme į Gentą. Dėl prancūzo autobuso vairuotojo nepunktualumo ir belgo kasininko lėtumo, pavėlavome į traukinį. Turbūt tai buvo ženklas, kad geriau nepalikti Prancūzijos… Bet per dieną aprodžius savo Dunkerque, tikrai daugiau nebebuvo ką čia veikti.
Išvykom. Labai įdomi traukinių bilietų sistema Belgijoje. Savaitgaliais jie žymiai pigesni(perpus nei darbo dienomis). Ir be nurodyto laiko ir stoties (tik miesto zona). Taip skatinama kuo daugiau keliauti šalies viduje! Puiki sistema.
Atvykome į Gentą ir pamatėme… dviračius. Tiek daug jų niekur nesu mačiusi. Visi parkai, visos “parkavimo stotelės”, kavinių kiemai… Net vidury aikščių tiesiog numesti dviračiai. O žmonių- nėra. Atrodė, kad visi kažkur bėgo ir liko tik dviračiai. Vėliau pamatėm žmonių… Bet nedaug.
Gentas paliko nekokį įspūdį. Be žmonių, šlapias, su apgaulinga Dumporto (ar kaip ten ji…) stotimi ir labai negražiai skambančia kalba (bent jau man). Gal oras kaltas… Keli viduramžiški pastatai, labai nesužavėjo.
Nei belgiškų bulvyčių nepavalgėm, nei alaus neišgėrėm tik greit skubėjom grįžti į Prancūziją. Kurioje, net ir saulė švietė 
Gentas nesužavėjo, bet svarbiausios man buvo tos valandos, kurias galėjau praleisti su sese. Dėl to kitą dieną nuvykau ir į Lillį, vien dėl to, kad dar 2 valandas galėčiau su ja pabūti
Comments are closed.