Pagaliau apsilankiau Lilyje. Penktas pagal dydį Prancūzijos miestas esantis visai šalia manęs (80km), bet pastaruosius mėnesius apsilankydavau tik traukinių stotyse. Neprisiruošdavau… (o į Paryžių tai jau prisiruošdavai, nors vos ne 4kart toliau?). Bet sekmadienio išvakarėse, suvokusi, kad sesuo neišvengiamai ryt išvyks, nutariau ją palydėti iki Lillio, kuriame ji turėjo pasikeisti traukinį. Papildomos dvi valandos su sese!
O tos valandos prabėgo… per greit. Ašarodamos atsisveikinome ir supratau, kad reikia, kad PRIVALAU išvaikyti tą didžiulį liūdesį ir suvokimą, kad pamatysiu ją tik po 5 mėnesių.
Blaškiausi po sekmadieninį Lilį. Tuščią, šaltą… Mane supo tokia aplinka, kokia buvo ir viduje. Susikaupiau ir pradėjau į viską žiūrėti žavėdamasi ir neleisdama mintims išklysti iš miesto žemėlapio. Ir taip nuotaika pradėjo gerėti 
Keistos musmirinės tulpės pasitinka keliautojus šalia traukinių stoties.
Aš irgi taip stebėjau turgaus šurmulį. Tik be pypkės, žavios skrybėlės ir alaus taurės…
Tokios reklamos negadina pastatų sienų. Atrodo, kad jos ir privalo ten būti.
Pavasaris. Dar nedrąsus, bet jau beveik oficialus
Vaikščiojanti Chanel reklama
Lilis gražus miestas. Gal per daug parduotuvių ir įdomių vietų ne tiek jau ir daug. Bet turgus vertas dėmesio. Labai kultūriškai įvairus. Azija, Afrika, Europa…Viskas susimaišė ir viską gali pajausti, užuosti iš arti. O taip pat ir paragauti.
Pasibasčiusi po senamiestį, nulėkusi į BeauxArt muziejų (Pikasas nelabai patiko, bet Rubenso kūriniai nuostabūs), pralaukusi stotyje valandėlę (Lille Flandres monetų prašinėtojai patys įkyriausi, kokius teko sutikti)grįžau atgal namo. Kelionės traukiniu, prabėgantys vaizdai surikiuoja mintis. Tad žinau, kad išsiskyrimas tik sutvirtina jausmus ir leidžia suvokti, kokie svarbūs žmonės mane supa. O ir tie 5 mėnesiai prabėgs net pergreit
Comments are closed.