Įmerkusi savo baltas pėdas į Viduržemio jūrą, kuri jau beveik išsiliejusi į Atlanto vandenyną, stebiu neryškius Ispanijos krantus. Tik viena mintis galvoje “Dėl tokių akimirkų aš gyvenu!“. Nenumaniau, kad tuomet, stovint ant Afrikos žemyno ir mėgaujantis saulės spinduliais, manęs dar laukė 10 dienų pilnų įdomiausių akimirkų, kurių niekados nepamiršiu.
Bandysiu aprašyti tai kas net sunkiai atpasakojama. 10 dienų, 1200km įveiktų toje šalyje, beveik 20 valandų praleistų traukinyje, 5 miestai, 5 “sofos”… Būtent jos ir buvo svarbiausios. Jei ne www.couchsurfingas.org, tai nebūtų buvę taip fantastiška. Mes pažinome kultūrą, pamatėme kaip gyvena žmonės iš įvairiausių sluoksnių, nes gyvenome kartu su jais. Valgėme skaniausia naminį, marokietišką maistą, sultingiausius apelsinus ir laužėme stereotipus, kurie buvo atsiradę iš nežinojimo. Mokėmės valgyti be įrankių, dėvėti tradicinius kostiumus, šokti arabiškus šokius ir svarbiausia, pasitikėti žmonėmis.
Pradžių pradžia buvo tada, kai dar Lietuvoje, Daugirdiškėse per kavos pertraukėlę vienai iš dar būsimų savanorių FR šovė idėja, kad būtų smagu kartu su lietuvaitėmis nulėkti į Maroką arba Tunisą. Tada ta idėja susižavėjo visos, bet galiausiai gruodžio mėnesį bilietus nusipirko tik trys iš jų. Iš Paris Beuvais į Tangier su Ryanair ir iš Casablancos į Paris CDG su Easyjet. Bilietai kainavo iš viso 68 eurus.
Kovo 26 dienos laukiau nekantraudama. Visko buvau prisvajojus, prigalvojus, kaip mums ten seksis. Apie Maroką prisiskaičius iš visokiausių forumų, svetainių,vikipedijos, bet vis tiek jaučiau, kad pirmasis išvykimas iš senojo žemyno vis tiek mane stebins.
Su mažais nuotykiai (išvakarėse reikėjo staigiai ieškoti kur nakvoti Paryžiuje, radusios daugiau prasišokom pub’e nei miegojom, po 4 valandų snustelėjimo laukėme paskutinę akimirką atlėkusios bendrakeleivės…) pasiekiemė oro uostą. Pajutusios skrydžio galią palikome Europos žemyną.
Šiluma, saulė ir nuojauta, kad prasideda kažkas tai tokio. Tai jaučiau nusileidusi į Tangier oro uostą. O vėliau mažą pasimėtymą ar tas vaikinukas (vėliau pakrikštytas gražuoliuku) pasitiks mus? Bandai ieškoti minioje ir atrasti panašų veidą į tą matytą nuotraukoje…. ir galiausiai pamatai jį laukiantį. O bendrakeleivė šypsosi ir kartoja ” Ačiū, Justė ačiū…Laaabai geras pasirinkimas, LAAAABAI”.
Ir taip mūsų nuotykiai prasidėjo Tangiere…
(ryt tęsinys)
Comments are closed.