Viskas prasidėjo nuo arbatos gėrimo kolegijos bendrabutyje pas Tarę- mano ypatingąją draugę ir kelionių kompanionę.
Ant jos sienos kabo svajonių koliažas, kokį kažkada ir pati esu pasidariusi. Tikiu, kad norai išreikšti vizualiai yra ypač linkę pildytis. Skaitynėjau jį ir pradėjau trokšti padėti išpildyti bent vieną norą. Tik grįžusi iš jos, vietoj to, kad ruoščiausi egzaminui, pradėjau ieškoti ar būtų galima kur nors pigiai nuskristi ir taip išpildyti jos svajonę, tai padaryt pirmąkart. Radau kelionę į Bremeną, kuris taip pat būtų tam tikras pirmasis kartas ir man- normaliai dar nebuvau buvusi Vokietijoje, nekeliavusi viduržiemį ir… nepatyrusi keliavimo net keturiese iššūkio (prisijungė dar dvi brangiosios).
Dar iki kelionės teko susidurti su iššūkiais: pirma- rast kur nakvot. Tai sunkiau žinant mano pomėgį nakvot pas nepažįstamus (couchsurfing), bet tik pas tokius, kurie man atrodo įdomus ir tikiu, kad iš jų išmoksiu ir patirsiu kažką naujo. Tai užima brangaus laiko, ypač kai tau sesija, į galvą muša tiksintis WT USA laikrodukas/renginiai/savanorystės sklaida ir bėgiojimas į darbą… Bet nepasidaviau laiko stokai ir atsakingai ieškojau, kas galėtų būti potencialiai įdomūs hosteriai ir būtų tokie svetingi, kad priimtų visas mus keturias. Jau buvau pradėjus abejoti ar tikrai galėsime visos kartu nakvot visas naktis, bet galiausiai mus priėmė du iš trijų kuriems tik ir parašiau, nes jie man pasirodė “verti” mus hostinti 😀 Bet… nors kartais atrodo iš profilio ir atsiliepimų- įdomus žmogus, išties tik susitikus pamatysi, kas tavęs lauks. Tai patvirtino antrasis hosteris su savo dviem išskirtinėmis savybėmis, kurios jį padarė vienu keisčiausiu iš mano visų buvusių hosteriu. Kiti kelionės planavimo aspektai, buvo paprastesni- kaip nuvykt, su kuo nuvykt, ką pasiimti, kaip sutaupyti… Džiaugiuosi, kad kelionė buvo taupi (ryanair+cs+ homemade food/supermarket food= trijų dienų kelionė į Bremeną už 315lt)
Visos kartu atsikėlusios po vakarojimo su gruzinišku vynu ir nekantravome, kad jau greit skanausime vokišką alų (nors jo ir visiškai nemėgstu). Susikrovusios ant pečių savo kuklų bagažą atskridome į Bremeną. Tarė, dėl kurios ši kelionė ir buvo pradėta, pajautusi “Skrydžio galią” , viską susižavėjusi fotografavo ir filmavo. Prisimenu, kad kažkada ir mane panašiai veikdavo skrydžiai … bet čia jau buvo koks 25-sis, tad jau tiek išskirtinių jausmų man jie nebesuteikia. Gera stebėti kitus, kuriems tai teikia tiek daug jaudulio ir džiaugsmo. Net pavydu. Išimtis-plojimai lėktuvui nusileidus. Jie mane nervina.
Jei ne tik už kojos palaikysiu, bet ir pabučiuosiu, gal norai užtikrintai išsipildys. Nors praėjo tik dvi dienos nuo to, bet dešinosios asilo kojos noras pradėjo krutėti.
tęsinys ryt…
Comments are closed.