Pirmasis mus svetingai priėmė- Andreas, draugu vadinamas Šilili, o mūsų Apyniu. Kai įėjome į jo ir dar trijų kambariokų butą pasijautėm lyg alaus šventovėje. Palei sienas dėžės su alumis, dešimtys tuščių alaus butelių, alaus plakatai, alaus kamšteliai, atidarytuvas kiekviename kambaryje… Taip, tie vaikinai išties mėgsta gerti alų. Net labai. O aš- visiškai ne, bet…
Dar prieš išvažiuojant išsitraukėme viena kitos vardus su sąlyga, kad turime teisę mesti iššūkį tam žmogui. Jo nepriėmimas beveik nediskutuojamas, o “saugumą ir sveiką protą ” garantuoja, kad priėmęs iššūkį, turi teisę reikalauti, kad tai sugalvojęs turi tą patį padaryt. Taigi Tarė turėjo nebesitiesinti plaukų visos kelionės metu, nes įtarimas, kad ji nupliks darosi vis realesnis. Agnė- princesės karūną ant galvos privalėjo nešioti iki grįžimo į LT (deja tai sugalvojome tik paskutinę dieną Bremene). Indrė- priėmė iššūkį nekalbėti iki rugpjūčio mėnesio apie vieną mano vasaros kvailystę, o aš… Nesakyti ne– jokių neiginių, atsisakymų ir pan. Turbūt dėl to tiek alaus ir gėriau, nes gi siūlė…
Man visad buvo keista, kad nesu normaliai pabuvus Vokietijoje (o tik kažkuriam oro uoste). Nors jau visa Vakarų Europa kuo toliau, tuo rečiau gali kuo nors mane nustebinti. Visi tie senamiesčiai iš esmės vienodi. Kas tikrai man buvo staigmena tai – nedraudimas gerti gatvėje. Kai Andreas paklausė, ar pasiimam alaus einant apžiūrėti Bremeno įžymybių, negalėjau suprasti, ar jis čia siūlo jį išgerti prieš einant? Nors tai yra visiškai priimtina (net egzistuoja tradicinė šventė tam) vis tiek jaučiausi kaip nusikaltėlė eidama gatvėje su alaus buteliu ir nejučiomis norėjosi jį slėpti. Taip pat stebino, kad atradome mažą kioskelį, kuriame viduje rūkė! Vietiniai vyrai negalėjo suprasti, ko mes ten kasdien užsukam. Atrodė, kad mes vienintelės merginos ten apsilankiusios šiame šimtmetyje. Mes į tą kamūrkę vis užsukdavome, nes normalių supermarketų darbo valandos pasirodė per trumpos suspėti prisiminti, kad kažko mums reikia.
Bremenas turi gražų, viduramžišką senamiestį ir mielą Šniūro kvartalą, kuriame smagu be krypties landžioti mažomis gatvelėmis ir atrasti vis naują skulptūrą ar smulkmeniškai papuoštą kiemą. Kaip ir pridera bet kokiam turistui, palaikėm Bremeno muzikantui asilui už kojos ir pašnabždėjom jam savo norą. Aš laikiau už abiejų kojų, tikėdamasi, kad išpildys net du, nors vakar naktį sumąsčiau, kad kairiosios kojos noras, galėtų dar palūkėti kitų metų 😀 Taip su tais norais ir būna, reik atsargiai prašyt ir viską apgalvot.
Apžiūrėjusios Bremeną grįžome į alaus šventovę ir mano bendrakeleivės…nulužo. Popietukui. O ką man veikt? Miego irgi žinoma norisi (tas vakarykštis gruziniškas vynas…), bet buvo kažkaip nemandagu, kai žmogus tave priima į namus, o tu nei bendraut, nei kažką veikt kartu. Tai pražaidžiau Nintendo tiek laiko, kad visam gyvenimui užteks, nes smagumo jokio nėra, kai suvoki kas esi beprotiškai nevykusi.
Vakarop pabudus mano kompanionėms ir sugužėjus dar visokiems hostintojo draugams apturėjome įdomų vakarą, kuriame atradau, kad turiu talentą beer-pongui, kas yra labai ironiška, nes alaus skonio vis dar nemėgstu. Taip pat išmokė labai “užkabinantį” vokišką gėrimo žaidimą “Mają”, kurio esmė yra kauliukų mėtimas ir melavimas apie tai, koks skaičius iškrito. Jei pagauna meluojant- geri.
Juokinga, kad ir kiek mes to alaus ir dar kažko žalio gėrėm, bet visai neapgirtom, o mielieji vokietukai išdrąsėjo ir pradėjo kalbėti anglų kalba vis daugiau nusišnekėti. Visgi lietuvės pakelia daug, tad alus- vaikų žaidimas.
Kai busite Bremene ir lankysitės Švento Petro katedroje…Nusileiskite į tylos kambarį, ten viltis tiesiog sklando ore. Ir mes vieną ten palikome “Kad mūsų svajonės virstų planais, o planai- realybe”
Tęsiu ryt…
Comments are closed.