Prie kasdienybės “Darbas+ blaškymasis po miškus” prisidėjo šokinėjimas į baseiną, važinėjimas dviračiu, vakarai prie laužo kepant marshmallow’s, nauja geriausia draugė- darbdavio aštuonmetė anūkė ir du kinai, kurie kartais elgiasi lyg būtų iš kitos planetos.
Praėjusią savaitę į stovyklavietę atvyko darbdavių, Richard ir Sylvia, dukra su vaikais. Kas išties suteikia žavesio mano laikui čia, miške. Su Shona (dukra) labai puikiai sutariam. Ji atsakinga už “Rankdarbių centrą”, kuris pradės veikti sezonui prasidėjus (šį savaitgalį). Jai papasakojus apie visus užsiėmimus, kuriuos esu dariusi su vaikais, iškart atradome bendrą aistrą tokioms veikloms! Su jos vaikais, darbdavių anūkais, mirkstam baseine kasdien po pora valandų. Jie moko manė kaip nardyt, šokinėt ir įvairiausius triukus daryt vandenyje. Vėliau po vakarienės , jau tapo tradicija, valandėlę piešti kartu visiems susėdus terasoje, o vėliau judėt prie jų namelio ant ratų. Kūrename laužą ir kepame amerikietiškus zefyrus. S’moores- smorsai, kažkas nerealaus. Pakepi marshmallow, dedi ant krekerio, o ant jo šokolado plytelė, ir dar vieną krekerį ant viršaus- dieviška!
Su pačia mažiausiąja, Maily, praleidžiu daugybę laiko. Net kai važiavom apsipirkti ji buvo mano asistentė ir kartu ieškojom lietuviškam Tinginiui visų sudedamųjų dalių. Ar net darbo metu, ji visur kartu su manim dirba (visi anūkai (8, 12,16 metų) dirba kaip ir kiti stovyklavietėje!).
Grįžti pusgyvę nuo 2 valandų pasivaikščiojimo palei upę ir randi tau paruošta vakarienę…
Darbdavio šeima ir visas kolektyvas išties manim rūpinasi. Kartkartėmis būna bendros vakarienės ir desertai visad esu kviečiama. Man specialiai užsakoma/paruošiama vegetariška maisto versija. Kolege Marsha man nurodė savo salotų lysvę, iš kurios galiu bet kada imtis salotų, o darbdaviai vis mane vegetarišku maistu vaišina, nors visiškai neprivalo to daryti. Kartais lengvai pasišaipo, pvz. kai užmuša kokį vabalą priešais mane ir pradeda gintis, kad „Oh, Justina I‘m sorry, but he was attacking me“. Vabalų čia daugybė ir išties aš jų neužmušinėju, o vis pernešu į kokią kitą vietą. Juokingiausia, kad ir Maily irgi vabalų gelbėjimu dabar pradėjo užsiiminėt.
Pirmom dienom tik jiems atvykus, važiuojam mes su Tadu palei Austiną (vyriausias anūkas), pasisveikinam, o jis mums „Labas“. Mes sustingę ir nesuvokę, kas atsitiko nuvažiavom ir tik už kokių 10 metrų susižvalgėm „Tau nepasirodė, kad jis sakė “Labas?“ . Nusprendėm, kad mums jau kažkas su galvomis negerai. Vėliau per bendrą vakarienę įsišnekėjau su Shona, kad praėjusią vasarą, čia dirbo keturi lietuviai, jie labai bendravo su vaikais ir juos išmokė lietuviškų frazių. Austinas skundėsi Shonai, kad kai mums pasakė „Labas“, o mes į jį pasižiūrėjom lyg į pakvaišusį. Jis suabejojo, gal kažką ne taip pasakė. Shona pasigyrė irgi mokanti pasisveikinimo išsireiškimą „Šūdo gabalas“, tačiau nežinojo, ką išties tai reiškia, kol aš jai to nepasakiau.
Vėliau vaikų išklausinėjau, ką dar jie moka. Lietuvaičiai pasidarbavo išties. Nuo tokių frazių kaip „Labas, kaip tau sekas, gerai, o tau“ iki „Balius baigėsi, kurvos namo“ ir„Pochui“ (8-metė Maily mano, kad tai lietuviškas atitikmuo Whatever).
Stengiuosi, kuo daugiau judėt ir nebūti kambaryje (pasimokiau iš prancūziškojo nuotykio depresuotos pradžios). Vakar su dviračiu važiavau į Lake Placid miestą (40km nuo manęs). Visi kas žinojo, kad tai darysiu, mane kad išprotėjau, nes iki jo reik visad važiuot į įkalnę. Bet įveikiau, o atgal kelionę buvo grynas malonumas (į priekį 2h, atgal 50min). Be kvailai įdegusių blauzdų, plaštakų ir mėšlungio sutraukusio mane baseine- jaučiuosi neįtikėtinai gerai. Net raumenys neskauda. Tad kitam savaitgaliui planuoju kopti į Whiteface kalną (virš 1000metrų).
Gera, ramu, iššūkių nelabai yra… atostogos.
Comments are closed.