“Americans may have no identity, but they do have wonderful teeth.”
― Jean Baudrillard
Amerika- profesionali tikrovės simuliacija. Kūrinys toks puikus, kad jau didžioji nacijos dalis nebeatskiria, kas tikra, o kas yra tik įtikėta iliuzija.
Tai idėjų pasaulis. Idėjų, kurios buvo sukurtos Europoje ir beatodariškai bandomos įgyvendinti kitoje Atlanto pusėje. Juk ten viską buvo galima pradėti iš naujo. Švarus, baltas lapas. Pabėgti iš chaoso senajame žemyne, kuriame svajonės, mokslo vertybės, religijos, moralės ir seksualinės revoliucijos idėjos… kitokios idėjos… jau nebegali atrasti vietos. Pabėgti iš ten ir pritaikyti visuomenėje naująją, Tikrąją Laisvės sampratą.
Hiperkrovė buvo sukurta iš idėjų ir svajonių be menkiausios abejonės, ar jas išties įmanoma įgyvendinti. Tereikėjo tikėti, kad jos Teisingos, kad jos Veikia. Tikėti taip smarkiai tuo, kad net jei taip nėra, to niekas nemato. Tiesa užgožta blizgaus popierėlio, kuris ir yra siekiamiausia vertybė. Svarbiausia, kaip viskas atrodo, o ne kaip yra išties. O tie, kurie drįsta suabejoti, kad po tuo gražiu įpakavimu, po tais skambiais žodžiais, šūkiais, šypsenomis, yra tik įvyniota anglis- išstumiami iš visuomenės. Jie rodomi kitiems, siekiant išgąsdinti, kas bus, jei nesielgsite taip, kaip reikia elgtis. Jų sprendimai- tai klaidos. Nelaimingos, nevertos “Amerikietiškos svajonės”, bet nusipelniusios tapti perspėjančiais pavyzdžiais, ištransliuojamais televizijos ir gąsdinančiais amerikiečius, kas bus jei išdrįsite elgtis kitaip. Išstūmimas iš visuomenės į jos pakraščius, tampa didžiausia bausme. Niekas net nedrįsta svarstyti, kad kai kas tai pasirenka laisva valia, kad išvystų tiesą.
“I want to stand as close to the edge as I can without going over. Out on the edge you see all the kinds of things you can’t see from the center.”
― Kurt Vonnegut
Amerikiečiai. Jie didžiuoja savo šalimi. Jie vis kartoja apie pagarbą gyventi pačioje stipriausioje ir galingiausioje pasaulio vietoje. Jie dievina savo Laisvę- dirbti ir uždirbti, laikytis įstatymų, visuomenės normų. Laisvė būti savimi, jei tik neišlendi už nustatytų rėmų ribų. Laisvė rinktis, o pasirinkimų galimybės nurodytos ir nevalia rinktis kažko, ko nėra sąraše. Jie žavisi patogumu ir paprastumu. Viskas jau sukramtyta, tik belieka nuryti. Gamtos simuliacija. Matai jų veidus prie laužų, apšviestus Ipad ekrano šviesa. Gamta jiems idealiai sustatyta lyg teatro scena su dekoracijomis ir scenarijumi „Stovyklaujat čia. Malkų galite nusipirkti ten. Dušai, tualetai už kampo. Atleiskite už visus nesklandumus. Suprantame jūsų nusiskundimus, kad meškenas bėgioja šalia jūsų palapinės, pasistengsime tai sutvarkyti…”. Viskas daug paprasčiau. Keliauji į supermarketa, kuriame spindinčios reklamos tau pasako, ką valgyti, ką gerti, kaip rengtis, kuo būti, apie ką svajoti. Tikslios instrukcijos, kaip tapti idealiu visuomenės nariu.
Gali pamatyti baimę jų akyse, kai pradedi pasakoti apie kitokį pasaulį. Tai akimirkos abejonė, kad negi yra man menkiausia galimybė, kad tai ką jie girdi, gali būti tiesa. Jei yra, viskas daug sudėtingiau šiame gyvenime, tad geriau neabejoti. Ignoruoti. Nesiklausyti. Tu negali leisti sau galvoti kitaip, nei visi. Net mintys, netinkamos idėjos išgirstos iš kitų, tavyje sukels sumaištį, įskels tą sukurtą iliuziją apie švarią, lyg stiklą visuomenę. Išėjimas iš komforto zonos sugriaus tavo gyvenimą. Svarbiausia likti patogiai, užtikrintai, tikėti svajonėmis, kurias tu išmokai, kaip mokykloje išmokstami matematiniai veiksmai. 2×2=4, dirbti ir uždirbti, leisti pinigus ir taip tapti laimingam… 3×3=9, dirbti-uždirbti, leisti pinigus ir taip tapti laimingam… Juk būtent tokia ta amerikietiška svajonė-sunkiu darbu, atkaklumu ir drąsa galima tapti turtingu, sukuriant laimingą gyvenimą. Laimingas gyvenimas=turtingas gyvenimas. Laimės siekimą galima įvardinti kaip vieną iš gyvenimo prasmių apibrėžimų. Tačiau dabar yra atimta laisvė nuspręsti, kas kiekvienam iš mūsų yra laimė, kurios verta siekti.
Įkvėpimai: tekstai- Jean Boudillard “Simuliacija ir Simuliakrai”, “Amerika”, video- George Carlin “American Dream”, “Illusion of Freedom” , filmas-“Into the wild”, muzika-Eddie Vedder “Society”
Liko du mėnesiai ir aš pradėjau atrasti kitokią Ameriką. Tereikėjo pasikliauti nuojautą ir pasekti kiškį, kuris pasitaikė mano kelyje. Jaučiuosi lyg tyrinėtoja, kuriai suteikta proga matyti ne tik tobulą pasirodymą ant scenos, bet ir purvinus, bet žymiais tikresnius užkulisius.
Comments are closed.