Skrendam. Burba šalia skaito straipsnį Wizzair žurnale apie periodantitą, o aš bandau susikaupti ir nuvijusi nuovargį šalin, aprašyti kelias dienas praleistas Norvegijoje. Kodėl būtent ten atsidūrėme? Hmm… Nes buvau pažadėjusi savo draugei rudenį su ja kur nors nulėkt, nes norėjau įvykdyt šiems metams užsibrėžtą tikslą – aplankyti visas Skandinavijos šalis… Taip pat prieš mėnesį jau buvau pradėjusi depresuoti dėl savo rutininio gyvenimo Lietuvoje ir maniau, kad trumpas pabėgimas padės išgyventi šį pusmetį. Dėl pastarojo motyvo klydau, nes gyvenimas gimtinėje pasidarė daug mielesnis, tad kelionės metu dažnai mintyse buvau būtent ten.
Kelionė pradėjome su šūkiu “No Plan is The Best Plan”. Šįkart nebuvo planuota, ką veiksime nuvykus. Žinojome tik tai, kad galėsime pernakvoti pas vaikinukus Sandefjorde. Jokio plano, jokių lankytinų vietų sąrašo, jokių namų darbų darymo… Tik suvokimas, kad busime Norvegijoje, o jau ten, ką nors tai sugalvosime. Šiaip aš labiau organizuota, tačiau dabar bandau leisti sau būt labiau spontaniškesne. Tačiau to šioje kelionėje nereikėjo geriau daryt. Taip pat klaida buvo imtis kompiuterį, nes nors ir buvau kelyje, tačiau buvau online ir derinausi organizuojamų renginių detales. Negerai, nes nors buvau išvykus, iš tiesų vis dar buvau Lietuvoje.
Vėlų šeštadienio vakarą nusileidome į Oslo Sandefjord Torp oro uostą. Jis nepadoriai toli nuo sostinės (120km), tačiau vis tiek vadinamas Oslo oro uostu. Dėl didelio atstumo ir kosmiškai aukštų norvegiškų kainų, nusprendėme pirmiausia keliauti į Sandefjord miestelį, kuris buvo už kokių 10 kilometrų. Nors žadėjau Burbai, kad jos nekankinsiu tranzavimu, tačiau tuose laukuose prie oro uosto, jai galiausiai teko prarasti tranzuotojos nekaltybę. Naktis buvo šilta, o kelias toks beveik aiškus, tad nutolusios nuo oro uosto, pakelėm nykščius viršun. Vairuotojai mus ignoravo ir tada, kada garsiai pradėjau dejuoti “Gerieji Norvegijos žmonės- sustokite”, sustojo mašina. Taigi, mūsų pirmasis susitranzuotas vairuotojas buvo… lietuvis. Tautietis mus pavežė iki pat reikalingos vietos miestelyje. Pasivaikščiojus po visiškai tuščią miestelį, galiausiai nusprendėm, kad jau laikas susipažinti su hosteriais.
Priėjus prie laiptinės durų, pradėjome svarstyti, kurį mygtuką reik spaust, kai grupelė jaunuolių šalimais sukluso ir vienas vaikinas pasiteiravo ar nesame couchsurfer’ės. Pasirodo, tai buvo Patrikas, hosterio Adamo kambariokas. Užkilus viršun susipažinome ir su mus priėmusiu vaikinuku ir dar vienu jo kambarioku Martynu. Butuke galiojo vyriška tvarka (t.y. jos nebuvimas), Adamas buvo nekalbus, o Martinas kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo… Dažniausiai įdomiai.Tiesa, pasirodo, kad jie ne norvegai, o švedai ir žino dešimtys Švedijos nuopelnų pasauliui. Vėliau ilgą laiką jie žaidė Minecraftą, kas man atrodo pats neįdomiausias žaidimas pasaulyje. Tačiau mūsų su Burba nuomone, jie įkvėpimą ir kantrybę įgaudavo tiesiog apsinešdami žole.
Vakar buvo labai ilgas, o miego norėjosi beprotiškai, tad kai galiausiai užmigau, nieko negirdėjau. Nei kaip draugeliai kažkokie jų grįžę naktį triukšmo ir valgė picas, nei kad šalia Burbos buvo prigulusi porelė… Išties buvau pavargusi, nes pabudau jau kitos dienos popietę.
Kitą dieną vaikštinėdamos po Sandefjordą, laipiodamos po olas, klaidžiodamos po vietinius kalnelius ir stebėdamos saulėlydį, nusprendėme, kad kitas dienas reik sugalvot praleist kažkur kitus. Sandefjordas nėra blogas miestukas, tiesiog… norėjosi iššūkių ir kažko įdomaus. Tad sumanėm kitą dieną tranzuoti į Oslą. O nakvot? Puoliau visais įmanomais būdais ieškotis svetingojo Oslo gyventojo (emergency couch request, personal requests, per pažįstamus…). Jau vėlai, vėlai vakare, vėl stebint, kaip mūsų hostai žaidžia tą prakeiktą Minecraft, gavome atsakymą, kad nakvot yra kur. Deja toli nuo centro, bet vis tiek mes buvome pasiryžusios lėkti į Oslą.
