Išsisunkiu kaip citrina. Pavargstu. Kurį laiką norisi vengti vietų, kur daug žmonių. Ar bent jau daug nepažįstamųjų. Tačiau manyje, tas malonus jausmas, kad prisidėjau prie kažko puikaus ir teisingo. Taip jaučiuosi po didesnių įvykdytų projektų, kuriems aukoju savo laiką, idėjas, aistrą veikti, o veikla man suteikia džiaugsmą, naujas patirtis, galimybes ir įdomias pažintis. Mažos veiklos suteikia malonumą ir tik kartais mažutį nuovargį. Nuostabūs mainai, ar ne? Nors tik prieš kelias savaites baigėsi projektas su aukok.lt “Būk geru visus metus”, bet iškart po to teko mąstyti apie artėjančią profesinę dieną- Savanorių dieną.
Sunku rasti žodžius apibūdinančius, kas man yra savanorystė. Nuo paauglystės laikų padėdavau savo miestuke organizuoti akcijas, renginius, talkas… Visad buvau toji… visuomenininkė. Kiek kartų teko girdėti man ir mano mamai perspėjimus, kad negerai darau, kad tiek daug savo laiko atiduodu kitoms veikloms, o ne mokslams. Kad galiausiai to niekas neįvertins, o aš su prastais pažymiais liksiu. Dvejetais nebaigiau mokyklos, o ta patirtis visokiuose Sniego Gniūžčių stovyklose, Mokyklų Tarybose, Laikraščiuose, Kultūros centro renginiuose, Vaikų Dienos centre… Sunku viską įvardinti, bet visa ta patirtis, kas daug kam tuomet atrodė vaikų žaidimas, man davė labai daug. Tai mane išaugino tokią, kokią esu. Subrandino tokias savybes kaip motyvacija veikti kitų labui, atsakomybę, mokėjimą planuoti laiką…
Savanorystė man suteikė galimybę gyventi 9 mėnesius Prancūzijoje ir padėti tiems žmonėms, kuriems to reikia ten. O ir vėliau, grįžus atgal į Lietuvą, vėl tiesiog negaliu be savanoriškos veiklos. Ir vis kitokios, vis sudėtingesnės… Tam, kad augčiau, kad nestovėčiau vietoje.
Ir išties… Jaučiu, kad tobulėju. Geras jausmas.
Taip gera, taip linksma, kad net Rotušės aikštė man pavirsta šokių aikštele
Savanorystė- atsidavimas kitiems, yra svarbi mano kiškių teoremos dalis. Aš nuoširdžiai tikiu, kad pasaulis mane myli ir rodo šią meilę įvairiausiomis išraiškomis, dėl to, kad bandau būti geru žmogumis. Ne tik, kad nedarau nieko blogo kitiems (pasyvus gerumas), bet skleidžiu gėrį ir stengiuosi daryti gerą kitiems žmonėms, o ypač nepažįstamiesiems (aktyvus gerumas). Kartais jaučiuosi pavargusi, keikiu save, kad vėl viršiju savo galimybių ribas viską spėti padaryti ir vis prisimenu tą citatą iš kažkur “Nuvarytus arklius juk nušauna, tiesa?” bet žinau, kad išsimiegosiu, pailsėsiu ir toliau keliausiu būti Savanore.
Su smagiai praėjusia Tarptautine Savanorių Diena!
