Norėdama pasijausti savarankiška, nusprendžiau pati pasigauti autobusą į savo universitetą. Ištiesų tai man nepavyko suspėti į jį laiku, nes sugebėjau pasiklysti ir valandą blaškiausi išdidžiai nieko neklausdama kelio. Atrodo, kad vis dar nepasimokiau, kad klausti kelio yra gerai. Apimta nevilties pasiklausiau seneliuko, kuris man maloniai ir aiškiai nurodė kryptį. Tad kad ir kaip lėkiau link tos mečetės, prie kurios turėjo laukt autobusas, suspėti man nepavyko. O pasirodo, ji buvo visai šalia tik nukeliavau į priešingą pusę…
Pykdama ant savęs atsisėdau prie kanalo vandens ir žiaumojau sesers į kelionę įduotą Milk’ą. Sekantis autobusas tik po 5 valandų. Kas dabar bus?
Pasirodo, pavėlavimas buvo labai puikus dalykas, kuris nulėmė tai, kad turėjau smagių akimirkų.
Pirmiausia, susiradau kavinukę, kurioje teko pasibūti pustrečios valandos. Smarkiai nenuobodžiavau, nes padavėjas vis mane kalbino. Jam užsiminus, kad likau sužavėta turkišku gėrimu salep, jau po dešimties minučių buvau juo pavaišinta.
Būnant kavinukėje, paskelbiau į couchsurfingo Stambulo grupę, kad norėčiau su kuo nors susitikti, kol tenka laukti autobuso. Po 10 minučių turėjau tą žinutę ištrinti, nes norinčių atsirado daugybė. Tad išsirinkusi vaikinuką, su patikimiausiais atsiliepimais, jau po valandėles smagiai bendravome ir dalinomės įspūdžiai iš kelionių. Jis buvo tik ką grįžęs iš Thailando, tad turėjo daugybę įdomių istorijų! Taip ilgai ir neužilgus, sulaukiau savo autobuso, kuris mane turėjo atvežti į mano naujuosius namus šiam pusmečiui.
Per valandėlę saulėtą popietę pakeitė vis dar anksti ateinantis tamsus vakaras. Administracija jau seniai buvo baigusi darbo valandas, tačiau pasitikėjau savo sėkme, kad gatvėje nakvot nereikės. Atradusi apsauginį ( angliškai nei bum-bum) teko jam aiškinti, kad esu orendži (studentas) erasmus ir suglaudus delnus glaudžiau prie savo skruosto, taip bandydama paaiškinti, kad ieškau bendrabučio. Jis pasimetęs pradėjo kažkam skambinėti, kol galiausiai atlėkė du vyrukai ženklais nurodę juos sekti. Vienas kalba tiek angliškai, kiek aš lenkiškai, tad man jau darėsi juokinga. Paėmė mano pasą, kažką įvedinėjo į kompiuterį ir galiausiai nurodė keliauti su jais. Sekiau.Užsuko į kažkokį kitą bendrabutį paimti šildytuvus, o tolėliau ir manasis raudonasis bendrabutis.
Jau maniau, kad po pusvalanduko galėsiu minkštai padėti savo šviesią galvelę, tačiau jiems niekaip nepavyko atidaryti mano kambario durų. Pasodinę mane kitame kambaryje, įjungę šildytuvus, kad nesušalčiau (o man visai nešalta), pradėjo skambinėti visokioms “technikinėms” dėl visrakčių ir panašiai. Kol laukėm stebuklingų raktų, tie du vyrukai pajautė didžiulį norą su manimi bendrauti. Angliškai sunkiai pavyko, tad jiems įdaviau savo “Turkų-Lietuvių žodynėlį” ir gerėjausi jų pastangomis su kalbėti lietuviškai. Labiausiai prajuokino, kai vienas iš budėtojų, kažko labai įtemptai ieškojo žodynėlyje, o tada pasižiūrėjo į mane ir sako “Beautiful akys” 😀
Galiausiai, po dvi valandas trukusių bandymų atidaryti duris, jie pasidavė ir mane nuvedė tai nakčiai pernakvoti į kitą kambarį. Pernešė šildytuvus, surado reikalingą kabelį internetui ir suvedė savo asmeninius slaptažodžius (o kitiems studentams teko gyventi be interneto dar savaitę…). Mano akių gerbėjas, labai siūlė su jais eiti išgerti arbatos, tačiau aš tenorėjau eiti ir atsigulti…kad ir svetimoje, bet visgi lovoje.
Kitą dieną susiradusi pagrindinę bendrabučio vedėją (puikiai kalbančia angliškai) įsiprašiau, kad man paskirtų pigiausią kambarį. Taip galiausiai atradau savąjį kampą, kuriame ir įsikūriau. Sklandžiai, be jokių siurprizų. Tačiau manau, kad vertėjo pavėluot į tą autobusą, nes tie nesklandumai buvo visai smagūs.
