Pabėgimas iš Lietuvos, siekiant išvengti žiemos šalčių ir ligų, buvo išties sėkmingas. Nei susirgau, nei sušalau… Tačiau mano tikroji išvykimo priežastis- noras būti šalia saviškio turko šiuo jam svarbiu laiku. Tad jaučiuosi lyg pati šį mėnesį būčiau magistrinį apsigynusi, jau atšventusi gimtadienį, išėjusi iš darbo ir svarbiausia, išsiųsta į… kariuomenę.
Turkijoje karinė tarnyba yra privaloma visiems vyrams. Trukmė priklauso nuo išsilavinimo: po mokyklos- 15 mėnesių (nuo šių metų 12 mėnesių), su aukštuoju išsilavinimu- 5 mėnesiai. Įdomiausia dalis, kad nežinai, kur tave išsiųs. Visiška loterija. Barlas karinius apmokymus vakar pradėjo Kastamonu (Šiaurės centrinė Turkija), tačiau po mėnesio bus išsiųstas atlikti tarnybą į Bitlį. Nieko nesako? Jis irgi nežinojo, kur tai yra. Pasirodo, kad vadinamajame Kurdistane. Pietryčių Turkija. O jis nėra buvęs ryčiau nei Ankara. Išvengti kariuomenės neįmanoma. Nebent įrodysi, kad esi homoseksualus (daktarai patikrins…) arba išsipirkti iš armijos (turi praleisti tam tikrą laikotarpį užsienyje ir užmokėti apie 25-30 tūkstančių litų). Tad geriau tiesiog imt ir pabūti kareivėliu.
Šios privalomas karinės tarnybos rezultatas- antra pagal dydį kariuomenę NATO. Tik JAV turi didesnė. Viešajame diskurse yra svarstoma, kad reikėtų šią tarnybą panaikinti ir turėti tik profesionaliąją kariuomenę, tačiau dėl Turkijos geopolitinės padėties ( labai problematiški kaimynai) bei vidinių problemų (PKK teroristiniai veiksmai) yra svarbu turėti kuo didesnę. Tačiau šiais metais ilgoji tarnyba buvo sumažinta iki 12 mėnesių. Savaime suprantam artėjantys vietos ir prezidento rinkimai lėmė tai. Nors valdžia trokšta išlaikyti esamą situaciją, tačiau visuomenė nori pokyčių. Per pastaruosius 10 metų, apie 350 jaunuolių žuvo per savo tarnybą, tačiau… dvigubai didesnis skaičius taip pat negrįžo namo, nes nusižudė, būdami kariuomenėje. 2012 nusižudė 42 kariai. Labiausiai gąsdina tai, kad 39 iš jų buvo kurdai. Tai tik dar kartą parodo, kad kurdų problema yra išties labai reali ir skaudi.
Kiek teko bendrauti su vaikinais, kurie jau atliko tarnybą, susidariau nuomonę, kad kariuomenė tai lyg mėsmalė po kurios savo šalį esi pasiryžęs mylėti ir ginti. Kasdien kalbama malda už šalį, himno giedojimas, Turkijos respublikos garbinimas ir pasitikėjimas gaunamas ginklo forma galiausiai„praplauna smegenis“. Tikiuos daugiau sužinoti apie vidinius kariuomenės procesus grįžus maniškiam kareivėliui į laisvę šią vasarą.
Išlydėti jį susirinko ir toli gyvenantys dėdės ir tetos. O aš…nusprendžiau keliauti su juo iki Kastamonu.
– Ar turite rankinį bagažą?
– Taip. Tai keksas ir mėsos apkepas.
Atvykę į mažiausią oro uostą, kokiame man yra tekę būt (tik vienas skrydis per dieną), supratau, kad išties palikau Stambulą. Kalnai, laukai aplinkui ir… ramuma. Vėliau ašarodama mojavau autobusui, vežančiam jaunuosius turkus į karinę bazę ir pykau, kad vėl reikės ilgėtis. Bet tokia ta „santykių per atstumą“ dalia….
Po 5 minučių jau kalbėjausi telefonu su turkiškąja šeimyna, kad jų sūnus jau pakeliui į bazę, o aš einu į hostelį.
Po 15 minučių, jau sveikinausi su …Mustafa. Mano svetinguoju couchsurferiu, kuris mane džiugiai priėmė pas save…
Kelionę- „Palei Juodąją jūrą link Kaukazo skelbiu pradėta“!!!
Comments are closed.