Dažniausiai nesivarginu bandydama atpažinti, kuris iš praeivių ieško manęs. Pasakiau, kad mane atpažins dėl mano raudonų plaukų (kurie jau labiau ne raudoni, o kažkas neaiškaus). Ir štai, šalia savęs pamatau vyriškį su kostiumu. Tai Mustafa, vienintelis aktyvus couchsurferis Kastamonu mieste. Labai džiaugiausi, kad jis sutiko mane priimti, nes kitaip būtų tekę nakvoti velnią žino kur. Net jei ir galėčiau savo studentišką biudžetą aukoti viešbučiui, vis tiek manęs nepriimtų, nes pašaukti į kariuomenę turkai, čia atvyko su šeimomis ir okupavo visą miestą.
Mustafa dirba regioninės plėtros padalinyje, kalba laisvai angliškai, keliavęs po Europą ir maloniai padeda tokiems keliautojams kaip aš. Kadangi sekančią dieną jo laukė svarbus renginys kitame mieste, kurį jis koordinuoja, darbe užtruko daug ilgiau, nei planavo. Tad aš sau šiltai sėdėjau ofise, geriau arbatą ir plepėjau su jo kolegomis, kadangi visi jie norėjo susipažinti. Vienas vaikinukas, vardu Osman ne kartą lankėsi Lietuvoje, nes Rygoje jam teko būti pagal Erasmus programą. Labai smagu girdėti apie savo šalį iš kitų žmonių. Ypač kai sako, kad mūsų kraštas geresnis nei kaimynų.
Mustafos namuose mūsų laukė jo tėvai ir nuostabi vakarienė. Džiaugiausi, kad turiu didžiulį keksą, kaip dovaną šeimininkei. Mano svetingasis couchsurferis man daug papasakojo apie urbanizaciją, plėtrą, jo studijas Švedijoje. Jis patvirtino mano idėja, kad Turkijos kurdų problema yra lemta būtent netolygaus šalies vystymo, kuomet po respublikos paskelbimo, siekiant kuo greičiau atsigauti, visos jėgos ir parama buvo skiriama vakarinei Turkijos daliai. Tačiau šiuo metu, situacija po truputi keičiasi, bet vis dar neužtektinai, kad būtų panaikinta ta didžiulė skirtis tarp vakarinės ir rytines dalies.
Vėliau naktiniai pokalbiai mieste geriant kavą ir tradicinį gėrimą- Salep, su jo kolega Osman, ir netikėtas susivokimas, kad neturiu bilieto rytojaus autobusui į Samsun
– O tai, ryte prieš išvažiavimą, negalėsiu jo nusipirkti?
Pasijaučiau labai kvailai, nes juk autobusas išties gali būti pilnas. Tad vidurnaktį teko važiuoti į autobusų stotį ir džiaugtis, kad liko viena vieta. Ir prie moters! Įdomus dalykas, Turkijoje važiuojant autobusu moteris nėra sodinama prie vyro. Man išties reikėjo to bilieto, tad dėl manęs galėjo mane sodinti prie bet ko, nors ir ožio…
Ryte atsikėlusi, susikrovusi daiktus ir papusryčiavusi su Mustafos mama (…kuri buvo nustebinta mano turkų kalbos žiniomis) išvykau į Samsun. 6 valandos kelyje yra labai erzino ir vis pradėdavau galvoti, kad gal geriau tranzuot… Vienintelė atrakcija buvo vairuotojo stebėjimas. Turkijoje jis ir rūkys, ir telefonu kalbės, ir arbatą gers sugebėdamas vairuoti didžiulį autobusą vingiuotame kalnų kelyje.
Atvykus į Samsun buvau pasimetusi, nes nežinojau, kaip pasiekti miesto centrą, tačiau autobuso vairuotojas man padėjo ne tik susirasti nemokamą mikro-autobusą, bet ir nurodė jo vairuotojui, kad mane išleistų būtent ten kur reikia.
Po valandos geriant arbatą kavinukėje sutikau savo naująjį host’ą- Dursun…
Kur mano nuotraukos? Nėra. Pasirodo abi atminties kortelės nusprendė keistai nebeveikti. Tad nuotraukos įstrigusios jose nesileidžia būti perkeliamos į kompiuterį… Tad naudojama nuotrauka yra iš interneto platybių.
