BlogasPavadinimas

Birtvisi

Pagaliau sugebu ramiai įkvėpti ir nebedusti, o prieš save matau uolą ir vos įžiūrimą taką ant jos. Norėdama kuo greičiau ant jos užlipti, kad galėčiau viršuje ilgiau pailsėti, pradedu kopti. Koja čia, koja ten, rankomis prisilaikau. Kažkas šaukia už nugaros, kad reik sukti į dešinę. Pasuku ir atsargiai slenkuosi palei akmeninę sieną, kol pamatau šlapiąją tos sienos dalį į kurią man reik įkopti. Atsisuku atgal norėdama pasiklausti, kaip tai padaryti ir … sustingstu. Tik dabar suprantu kokioje pavojingoje vietoje esu. Apačioje 15 metrų beveik stačios uolos, aš stoviu prisiglaudusi prie sienos, o mano pusiausvyrą priklauso tik nuo tų dviejų duobučių, kuriuose mano pėdos. Sustingstu iš baimės. Žinau, kad jei kojos netyčioms sulinks- krisiu ir užsimušiu arba busiu smarkiai susižalojusi. O prieš mane- pora metrų beveik stačios, šlapios olos, dėl iš viršaus tekančio šaltinio. Aš ja turiu kopti viršun. Matau už savęs artėjančius draugus. Atgal eiti negaliu, pirmyn bijau, o jei ilgiau lauksiu, kojos iš vis pradės drebėti. Sukaupiu visą drąsą (nors ir ne daug jos ir teliko) ir ta slidžia ola užkopiu iki viršaus. Pasiekusi saugią vietą, bandau nenualpti, nes širdis dėl baimės bando iššokti iš krūtinės. O labiausiai mane gąsdina faktas, kad tai vienintelis kelias atgal ir man vėl jį reikės įveikti.

Dabar juokinga kai prisimenu, kad prieš kelionę didžiausia baimė buvo sušalti, o jos metu tikrąja baime tapo užsimušti.  Savaitgalis buvo išties ekstremalus, bet taip pat su daugybe pokštų, nuostabių vaizdų ir puikia kompanija. Sandro ir jo draugas, pramintas Čačakabra, yra profesionalūs žygeiviai-kopinėtojai. Be jų kelionė nebūtų buvusi tokia sklandi. Jie ne tik žinojo slapčiausius takus, bet taip pat mus mokė stovyklavimo, žygiavimo ir kopimo olomis pagrindų. Mūsų kompanija buvo išties spalvinga. Dvi lenkės, mažoji Asia ir Gosia, kuri žino daugybę pokštų ir sugeba gerti tiek, kiek joks suaugęs vyras nepajėgtų. Mano nuostabioji kambariokė Edita, su savo žaviu naivumu besigerinti visais sprogstančiais žiedais aplinkui. Grupiokas Linas, kartais tampantis mano broliu, bet dažniausiai ginčų partneriu visais įmanomai politikos klausimais, bei Christian- vokietis, turintis savo kuprinėje viską, ko tik gali prireikti. Gruzinas Luka, kurį buvo sunku suprasti, nes jo anglų kalba jau pasiekusi Šekspyro lygį, tad vis prašydavome kalbėti paprasčiau. Sandro, kuris vadovavo visam “cirkui” ir kuriuo pasitikėdavome net ir kai atrodydavo, kad prašo padaryti kažką neįmanomo. Na ir Jimmi-Jamal-Table-Diablo-Čačakabra, kuris gėrė čačą nuo pat pradžių, tačiau lakstė per kalnus kaip ne žmogus. Niekad nepamiršiu to vaizdo, kai jis stovi ant pasvirusios olos krašto ir viena ranka laiko iš diržų padaryta virve laiko Gosią, kuri leidžiasi nuo olos. Jo burnoje cigaretė, kitoje rankoje telefonas, kuriuo jis kalba. Nors skamba neįtikėtinai, tačiau su juo jautėmės patikimai, nes visgi jis turėjęs daugybę patirties.

Dienomis žygiavome miško keliukais, kopinėjome olomis norėdami pasiekti senovinės pilies likusias sienas, bokštelius, kurie išliko kanjone net nuo viduramžių laikų. Bandydavome pasiekti kalnų viršūnes, nuo kurių atsiverdavo nuostabi panorama. Lengva nebūdavo, tačiau visi vieni kitus palaikydavome ir tikslą pasiekdavome.Taip pat poilsio minutėmis kūrėme siaubo filmo scenarijų bandydami nuspėti kokia eilės tvarka žūtume. Nusprendėme, kad žudikas būtų vokietis. Nes atstovauja mažumai mūsų kompanijoje ir yra įtartinas. Įtartinas, nes vokietis 😀  O vakarais įsikurdavome šalia laužo, kur skambėdavo pokštai, anekdotai, buvo žaidžiami žaidimai, dainuojamos rusiškos ir gruziniškos dainos. Nors bijojau sušalti, tačiau miegant dviejuose miegmaišiuose ir apsirengus visu spintos turiniu, tai tapo neįmanoma. Naktimis mane gąsdino neaiškūs garsai, kadangi vaikinai mane prigąsdino, kad tai šakalai. Pasirodo, tai buvo pelėda. Vėliau šalia mūsų stovyklavietės pasirodė kiti keliautojai, kurie tiesiog šūkavo ir triukšmavo. Bandėme suregzti strategiją, kaip juos išvaryti. Galvojome, gal nusiųsti Čačakabrą, tačiau vėliau nusprendėme tiesiog juos ignoruoti.

Paskutinę dieną norėjome pasiekti vietą, iš kurios atsiveria nuostabi panorama. Turbūt tai buvo vienas labiausiai gąsdinančių dalykų mano gyvenime. Užkopt užkopiau, bet kai reikėjo galiausiai nusileisti, niekaip negalėjau nuslopinti savo baimės. Reikalavau surasti kitą kelią, bandžiau kitus takus, net iš baimės pradėjau ašaroti, nes kai tik pasižiūrėdavau žemyn, pradėdavau įsivaizduoti, kaip žengsiu ne tą žingsnį ir nukrisiu. Ir meldžiausi, ir keikiausi, kol man buvo įsakyta Sandro pasitikėti juo ir lipt. Buvo labai baisu. Čačakabra su diržais man padėjo nusileisti nuo šlapiosios uolos dalies. Vėliau bandydama neleisti baimei manęs suparalyžiuoti, kopiau žemyn giedodama Lietuvos Himną. Tai padėjo. Žinoma, didžiausia pagalba buvo Sandro, kuris man kiekviena akimirką nurodydavo kur ir kaip žengti.

Galiausiai pasiekusi saugią vietą didžiavausi padariusi tai, kas man atrodė neįmanoma, kvaila ir pavojinga. Adrenalinas tekėjo mano krauju ir tai man leido pasijaustis tokiai gyvai!

Sekmadienio popietę palikome Birtvisio kanjoną ir grįžome prie pagrindinio kelio, kur pasidalinę į grupeles nutranzavome atgal į Tbilisį. Atsidūrus mieste jaučiausi lyg neturėčiau ten būti. Per daug triukšmo, mašinų, žmonių. Noriu grįžti atgal į gamtą. Tikiu, kad greit taip ir bus.

Facebook comments:

Profile photo of vjusta

Author: vjusta

Kaip mama mano sako: "Kuo tolyn, tuo labiau kvaišti" Sveiko gyvenimo būdo propaguotoja, stebinanti žmones (blogai ar gerai- nežinau). Provincijos mergelė pasižyminti frigidiškumu. Nuolatinė blogosferos lankytoja, kartkartėmis ir jos pildytoji.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar