Kažkur virš Atlanto vandenyno, mąstant apie tai kokia nereali buvo mano vasara, dėkojant pasauliui už visur mane lydinčią sėkmę ir dar labiau už tai, kad mano tikėjimas žmonių gera prigimtimi tik sustiprėjo, pradėjau verkti. Iš džiaugsmo, kad patyriau tiek daug nepažįstamųjų gėrio, nuostabių, neužmirštamų, ypatingų akimirkų ir iš liūdesio, kad turiu grįžti iš nerealaus gyvenimo į realią tikrovę. Džiaugiausi, kad vieta šalia manęs tuščia, o kiti keleiviai snaudžia. Tad ritantis ašaroms ir klausantis melodijų, kurios man primena buvimą Didžiajame Obuolyje, vėl prisimyniau visas tas akimirkas išgyventas per pastarąsias dienas.
****************************************************************************************************************
Pirmiausia turėjau apsilankyti pas Diego, kuris sutiko pasaugoti mano daiktus ir priimti mane į savo mažą kambariuką paskutinėmis naktimis Amerikoje. Man tai buvo puiki išeitis nesitampyti daiktų laukiant, kol Christianas (Giani draugas) pabaigs darbą ir susitiks su manimi. Su visa manta, įsigrūdau į metro ir iškeliavau į Manhattan šiaurę- Washington Heights. Tai rajonas tarp Harlemo ir Bronkso, garsėjantis tuo, kad ten patenki į meksikiečių-puerto rikiečių- kubiečių katilą. Anglų kalba ten nevisada pagelbės, nes visi čiauškia ispaniškai. Įėjusi į Diego (tegul vardas neapgauna, jis- azijietis) kambarį, supratau, kad jo profilis išties nemelavo: jis tikrai turi aistrą sovietiniam laikotarpiui (visos sienos iškabintos sovietiniais lankstinukais, žemėlapiais, atvirutėmis) ir tiesa, kad jis gyvena išties mažytėje patalpoje (8 kvadratiniai metrai).
Sugrūdus savo daiktus į kampą, kad kuo mažiau užimtų vietos, išėjome pasivaikščioti po rajoną. Jausmas, kad esi ne Vakarų pasaulyje. Gatvėse skamba bachatos, salsos melodijos, kai kur susibūrę žmonės šoka, visi šūkauja, visur matau ispaniškai užrašytas parduotuvių iškabas, gatvių prekeiviai siūlo nematytą, bet skaniai kvėpiantį maistą. Kol Diego man pasakojo apie šio rajono istoriją, aš buvau labiau susikoncetravusi ties aplinka ir žmonėmis, kurie taip pat vis žvilgčioja į mane. Akimirką pagalvojus apie visus matytus praeivius susivokiu- aš jaučiuosi labai šviesi, labai balta ir tokia vienintelė čia. Pastebėjau, kad Diego juokiasi: „-Kas atsitiko?“, „Tu visiškai nesupranti ispaniškai?“, „Kol kas nelabai…“, „Visa kelią vis girdžiu kaip vyrai, vaikinai replikuoja, kad tu labai patraukli“ Aš, visiškai neišsimiegojusiu veideliu, pasišiaušusi, su džinsais ir per dideliais marškinėliais, pradedu juoktis. „Jiems reikėtų nuvykti į Europą, ten pamatytų, kad išties yra gražios merginos“. Ką aš pastebėjau visų kelionių metu, kad lietuviški bruožai, nesvarbu ar gražūs, ar ne, kuo toliau nuo gimto krašto, tuo patraukliau atrodo visiems.
Time Squares man nepatinka. Per daug žmonių, šviesų, reklamų, triūkšmo ir tikrai per mažai deguonies. Turistai būriais vaikšto, vis trypčioja fotografuodamasi. Man toji vieta simbolizuoja būtent tą paviršutiniškąją, materialistiškąją Amerikos pusę.
Atsisveikinus su Diego, palikusi jam didžiąją dalį savo daiktų ir tik pasiėmusi kelis drabužius pasikeitimui, iškeliavau į Time Square susitikti su Christianu, kuris turėjo man apnakvindinti ateinančias dvi naktis. Šiaip ne taip atradus vienas kitą toje gausybėje žmonių, nusprendėm, kad jaučiamės pavargę ir tūsintis galėsime kitąnakt, o šiąnakt išsimiegosime.
Kitąryt pabūdusi, išsliūkinau labai anksti (pamiegosiu, kai numirsiu!), kad pajausčiau, kaip būnda New York. Šis miestas niekad nemiega? Gal. Kai kurios jo vietos, ypač tokios, kaip Manhattan viduris, su visais Time Square‘ais, Empire State Building‘ais ir Brodvėjaus teatrais… O visą kitą galiausiai užmiega. Vėlokai. Bet užmiega.
Toldama nuo centro, buvau kaip mažas vaikas, pastoviai užvertęs galvą ir spoksantis viršun. Bijojau, kad į ką nors galiausiai taip atsitrenksiu (jau kartą Maroke taip į stulpą trenkiausi…), bet visas žmonių srautas vis retėjo ir retėjo tolant nuo New York širdies. Pradėjo matyti, kad be visų tų šviečiančių iškabų atitraukiančių dėmesį nuo viso kito, pastatai yra seni, rūgštaus lietaus nuplauti, gatvės purvinos… Tačiau būtent tada pradėjau matyti detales, kurios mane pradėjo žavėti…
Užsiklaidžiojus pamačiau ant kažkurios vitrinos laikrodį (aš visą vasarą gyvenau be telefono ir laikrodžio), kad regis man metas šokti į metro ir važiuoti į National History Museum, kur vienas vaikinukas iš CS svetainės prižadėjo mane pravesti su savo VIP‘ine kortele. Porą kartų pravažiavus reikiamą sustojimą, galiausiai atradau muziejų, o Pawel rado mane ten stoviniuojančią. Kai po poros valandų išėjome iš muziejaus, supratome, kad eiti kartu buvo bloga idėja. Visą laiką mes buvome labiau susidomėję vienu kitu, nei eksponatais.
Visą šią vasarą, kai tik turėdavau laiko skaitydavau apie kitokį gyvenimo būdą. Apie būvimą klajokliu, kuomet keliavimas tampa gyvenimu keliu. Minimalūs poreikiai, beveik visiškai be pinigų, daiktų ir dėl to jaučiant tikrąjį laisvės pojūtį. Jokių darbo, studijų, būsto suvaržymo. Tu tiesiog keliauji ir bandai pažinti pasaulį. Neskubant, apsistojant kur papuola (cs, palapinė, geradariai), stabdant mašinas, naudojantis nemokamo maisto galimybėmis didmiesčiuose… Gal tai ir primena valkatavimą, tačiau šis yra visiškai sąmoningai pasirenkamas, suvokiant, kad jau geriau taip, nei būti tokioje visuomenėje, kokia ji dabar yra. Klajokliai atviri idėjoms, nuotykiams, naujiems potyriams, jie netiki stereotipais, jie patys nori patirti kiekvieną kultūrą atskirai. Skaičiau apie šiuos žmones, kaip apie kažkokius knygų personažus, tačiau tuomet sutikau Pawel. Jam 29 metai, baigės anglų filologiją (tas bjaurybė, pastoviai mane taisydavo, nors visą vasarą niekas, nei kart to nedarė), ištranzavęs Europą, perejęs Šv.Jokūbo kelią, savanoriavęs Kenijoje, galiausiai nusprendė iškeliauti keliems metams į Amerikos žemynus ir juos pažinti. Kelionę pradėjo New Yorkeę ir buvo šį miestą įsimylejęs taip, kad jau buvo beprarandantis viltį, kad per ateinančius kelionės metus ras kažką geriau.
Ištrauka iš jo tinklaraščio
I have another ten days in New York, and I miss it already. I am pretty aware of the fact that no other city can compete with this one for being the love of my life. Most likely, I will meet people who are as cool and interesting as the people I met here, but in terms of the atmosphere, the street-life, the parks, the smell, the music, no other will even come close. Yes, I am talking like am in love, cause I am. Anyway, I would love to be happily surprised. Maybe San Francisco, Chicago, or perhaps I will fall in love with a small town and its people. Either way, breaking up with New York is not an option. The only option is polygamy
I don’t know what to start with really. This city confuses me, but in a good way, just like a beautiful woman often confuses me. I know I want her, and once I have her, it is difficult to choose what part of her to have first. An object of worship that I love to taste, but know I can’t have all for myself. I don’t want her all for myself really, because I know that she needs everyone else to be who (or what) she is. Each day, I explore a little piece of her, consume a little bit of that perfect scent, perfect taste, perfect shape. Not too much, though. I want to make myself want to come back and have her again. And yes, I will leave eventually… quite soon for that matter, but I know I will come back, on my knees, begging her for just a day, an hour, a minute more of this divine pleasure. My love affair with New York has only just begun. I do not promise fidelity, but I do swear that I will always love her.
… tęsinys bus vėliau
