2013 metais bandžiau vykdytį savo Didįjį Gyvenimo Sąrašą.
Tačiau nelabai sėkmingai…
Tikėjausi sugriauti stereotipus apie turkus, nes jau kurį laiką tikėjau, kad tik italai yra didesnė nelaimė nei jie (kalbu tik apie vyrus). Tačiau šis prietarais paremtas įsitikinimas man labai nepatiko. Tik dėl to, kad prieš kelionę teko patirti kelių Turkijos tautiečių labai nemalonų elgesį, buvau nusiteikus prieš visus šios tautos vyrus. O aš juk esu atvira idėjoms ir tokie nusistatymai man labai nepatinka kituose žmonėse. Tačiau, būdama Turkijoje išties radau argumentus, kad esu teisi. Nors ši šalis tapo man labai svarbi, kultūra labai patraukli, žmonės labai malonūs, tačiau… apie turkus buvau teisi. Bet išimčių visad galima rasti.
Išvykau į Erasmus ir išties buvo labai įdomu bei patyriau daugybę netikėtumų. Didžiausias, kad ir dabar sėdžiu tame pačiame universitete ir rašau šį blogo įrašą (romanas su profesoriaus asistentu netyčia užsitesė). Tuo pačiu laikotarpiu teko pajusti protestavimo ir kovojimo jaudulį Gezi parko protestuose bei įsimylėti turkišką niekšą, dėl kurio teko pradėti mokytis mylėti. Dar sudalyvau reklamos filmavime. Bent jau teko pamatyti kaip gi nuobodžiai ir ilgai jos filmuojamos.
Rūkyti mesti nepavyko, o tikslas įkvėpti kažką tapti būti vegetaru teko išbraukti iš sąrašo, nes po ilgos pertraukos pradėjau valgyti mėsą. Nepavyko subalansuoti geležies įsisavinimo, tad per 5,5 metų vegetarizmo priartėjau prie galimos mažakraujystės, tad teko pripažinti, kad nepavyksta būt man vegetare.
Šiems metams labiausiai dėkoju už žmones. Tie kurie man padėjo, manimi rūpinosi ir išmokė naujų daykų. Žmonės, kurie mane priėmė tokią, kokia esu ir tie, kurie manimi žavėjosi ir kelė man pasitikėjimą savimi. Ačiū. O labiausiai už tuos, kuriuos pamilau, kurie tapo man ypatingais, prie kuriu prisirišau, nors ir visad to vengiu.
Tas keistas jausmas, kai sutinki savo sielos atspindį besiblaškydama pasaulyje ir atsitiktinai su juo atsiduri toje pačioje vietoje. Niekad negalėjau patikėti, kad už Atlanto vandenyno yra žmogus, su kuriuo taip sutapčiau, su kuriuo būtų taip gera keliauti, kalbėtis ir, kad tas žmogus manimi taip pasitikėtų. Ahhh, Janessa… Labiausiai liūdna, kad ta mergina tokia panaši į mane, tad tikrai turėjo išvykti per anksti, kol dar mūsų bendros istorijos tik buvo pradėtos rašyti. Toks jau tas gyvenimas.
Kitas žmogus mane išmokė…vis dar moko mylėti. Nors mano jausmai Janessai, kartais jam kelia įtarimų (… tiesiog pavydi seseriškos meilės…), tačiau jo kantrybė, rūpestis ir besąlygiška meilė, mane privertė pradėti galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitą žmogų. Nors vis dar turiu sunkumų su tuo, nes šiame gyvenime meilė žmogui man nėra prioritetas, o labiau meilė pasauliui, galimybėms ir laisvei, tačiau 2013-ieji be jo ir tos keistos melodramos, kurią teko patirti, nebūtų tokie, kokie buvo. Ačiū.
Štai tokie tie buvo metai. Pilni visko, tiek gero, tiek pamokančio. Dabar esu pasiryžusi naujiems nuotykiams ir siurprizams, kuriuos gyvenimas neabejotinai man ruošia.
