Kai mus supo Maroko moterys… Fez

Kodėl telefono sąskaita turi baigtis būtent tada, kada stovi su kitomis lietuvaitėmis 23 valandą nakties, stotyje, o aplinkui daugybė bespoksančių į mus vietinių. Moterų beveik nepastebėta. Nutrūkęs pokalbis su busimuoju mūsų hostintoju daug nepadėjo. Tik supratom, kad Fez yra dvi traukinių stotis ir jis mūsų laukė kitoje. Jo anglų kalba labai neaiški, tad taip ir nesupratom ar mums dabar keliauti į centrą ir tikėtis jį surasti ar jis mus suras. Puolėm ieškoti kur galime nusipirkti marokietišką telefono kortelę ir derybų viduryje prie mūsų priėjo Hisham su draugais, kurį pamačius taip palengvėjo . Jie šaunuoliai atlėkė mus pasiimti iš kitos stoties

Šiaip ne taip susigrūdę į mašiną (7!), niekaip nesupratau, tai pas kuriuos gyvensime. Pasirodo Hisham nepriims mūsų, tad jį su draugu išleidome šalia jo namų, o mes likome su jo drauge Soukaina, kuri ir hostino mus. Net nenumaniau, kad šis aplinkybių pasikeitimas bus toks geras!

Dar Chefchaoun’e kalbėjom su bendrakeleivėmis, kaip norėtume sutikti vietinių moterų, pamatyti kaip jos gyvena, išgirsti jų nuomonę apie musulmoniškas tradicijas. Įėjusios į Soukainos namus supratome, kad tą progą turėsime. Didžiuliame, marokietiško stiliaus kambaryje, mus sutiko Soukainos mama ir tris nuostabios jos tetos! Kiekviename mieste, vis kitokia patirtis, vis kitokie žmonės!

Smagioji kompanija mus lydėjusi po Fez’ą. Hashim, Soukaina, jos klasiokai

Kadangi mūsų svetingoji Soukaina vis dar mokinė, tad miegodavome iki pietų, o ji tuo metu būdavo mokykloje… bet ne visada 😉 Mokytojams pasakydavo, kad turi svečių iš Europos ir taip išsisukdavo. O jos klasiokai prisijungdavo prie mūsų iškart po pamokų

Manau, kad Fez’e artimiausiai pažinome Maroko kultūrą. Ten supratau, koks svarbus ten išlikęs bendruomeniškumo jausmas. Miegojimas kartu viename kambaryje ant marokietiškų sofų, valgymas kartu iš bendrų indų ir tą patį maistą (bendrakeleivės keikė mane, nes esu vegetarė, tai ir joms teko tą patį valgyti). Vietinė, neturistine pirtis (hamam), kuri irgi primena tiesiog bendrą vonią, kurioje visos moterys gerai nušveičia vieną kitą (po to, kai Soukainos teta mane nušveitė, oda buvo tokia švelni!). O paskutinį vakarą ten svečiuojantis, surengėme tradicinių drabužių matavimasis, o Soukaina patapo mūsų visažiste, kuri vėliau išmokė kaip šokti arabiškus šokius.

Kitą ryta prieš išvykdamos tetos nusprendė mums padovanoti tradicinius kostiumus. Negalėjome tuo patikėti!

Vakarienė. 22:30. Vėloka? Jiems taip įprasta. Burnoje tirpstantis kuskusas su pienu ir cukrumi.
Buvo labai įdomu pabendrauti su Soukainos klasioke Fatima. Labai protinga mergina, daug žinanti ir…kantri mūsų klausimams. Ji praktikuojanti musulmonė, nešiojanti hidžabą (skarą ant galvos, dengianti plaukus), bet kaip pati sakė, jų religija nurodo būti atviriems ir draugiškiems kitų religijų atstovams. Ji norėtų dirbti tarptautinėje įmonėje. Deja Europoje, kurioje daugybė žmonių vis dar gyvena apsistatę stereotipų ir iliuzijų sienomis, jai būtų labai sunku. Ir ji tai supranta. Daug musulmonių Prancūzijoje nešioja dželabas gatvėje, bet niekados nemačiau, kur nors jas tokias darbo vietoje, ofise ar kokioje viešoje įstaigoije dirbančias. Kaip Fatima sakė, darbdavys pageidauja, kad musumonės moteris nenešiotų dželabo, nes tai gali paveikti klientus. Juk kai kuriems iš jų gali nenorėti bendrauti su praktikuojančia kitatike arba jie gali pasinaudoti tuo, kad ji… negali meluoti. Liūdna tiesa, bet aš tikiu, kad tai pasikeis artimiausiu metu. Bet tam reikia žmonių sąmoningumo ir supratimo.

Taip pat ji papasakojo mums, kad negali kreiptis į vaikinus gražiais, maloniais žodeliais. Tai nepriimtina. Jos šeimoje gyvuoja “arrangement marriage” tradicija. Tėvai parenka antrąsias pusės. Kaip ji sakė, meilė nebūtinai turi būti tuomet, kada tuokiamasi, o atsiranda ji vėliau. O sutuoktinių parinkimas pasiteisina, nes tokios santuokos beveik niekados neiširsta, kai “savarankiškai” atradus savo gyvenimo meilę, dažniausiai santuoka baigiasi skyrybomis.

O Soukaina atstovavo naujajai kartai. Ji nenešioja hidžabos, dauguma jos draugų- vaikinai, kartais ji pabėga pasitūsinti į klubus bei yra ragavusi šampano. Tarpusavyje ją vadinome “šustriake” 😀 O kai parodė kokių drabužėlių turi…Ojojoj. Net Europoje nevisos drįstų tokiais pasipuošti. 😀

Linksmybės Petit Taxi

Gražiausia mano gyvenime matyta traukinių stoti

Fez yra labai gražus miestas, kurį supa kalvos, gatvėse auga palmės, o karaliaus rūmų vartai puošti auksu (?). Vėl klaidžiojome po mediną, ragavome avokadų sultis, pasisvečiavome Soukainos giminaičių namuose, daug “Marokietiško viskio” liko išpilstyta ant stalų, kol išmokom jį patiekti kaip tikri žinovai. Tikra marokietiška arbata turi būti su burbuliukais, o tai galima pasiekti pilant plona srove iš kiek įmanoma aukščiau. Daug plepėjimo apie mokyklinį gyvenimą (dalinomės sukčiavimo ir nusirašymo būdais), vis girdėdavome kvietimus sugrįžti kitąkart ir likti daugiau laiko bei priminimus, kad jei kas atsitiktų kituose miestuose, būtinai skambintume- padės. Soukainos prosenelis turėjo 15 žmonų, tad pusbrolių ir pusseserių turi kiekviename mieste:)

Tai buvo pats šilčiausias svetingumas, kurį patyrėme visos kelionės metu! Buvo labai liūdna išsiskirti su ta nuostabia mergina ir jos svetingąja šeimyna.

‘