Atskridome į Tamperę greičiau nei per valandą. Aš nepakenčiu ilgo sėdėjimo vienoje vietoje, tad tokia greita kelionė buvo netikėtas malonumas. Kadangi man buvo “susišvietė”, kad kelionė bus ilgesnė, busimasis hosteriui (lietuviškos versijos šiam žodžiui tikrai nerandu) mūsų nelaukė taip anksti. Mums tai nebuvo problema, tad nukeliavusios į centrą, lengvai susiradusios kur jis gyvena, jo palūkėjome. Jau buvome perspėtos, kad keliausime tiesiai į vietinį vakarėlį… Pasirodė hosteris-Petri, kuris jau buvo girtas. Persimetusios keliomis frazėmis, persirengusios, šokom į mašiną, kurią vairavo jo blaivas draugelis blondinas ir išvažiavome į kažkur užmiestyje vykstantį vakarėlį.
Apie 50 kvadratiniuose metruose išvydome kokių 30 žmonių. Nors išties, pirmiausia koridoriuje reikėjo įveikti ant grindų suverstą paltų/striukių slenkstį ir batų liūną. Tokio šiukšlyno gyvenime nebuvau mačiusi. Aš esu netvarkinga, bet ši netvarka… Ant grindų metėsi stiklinės, kažkokios juostos, popieriai, buteliai… Gėrimai pilstėsi laisvai. O! Svarbu paminėti, kad dar prieš atvykstant buvo padarytas sprendimas visiškai negert kelionės metu, tad turėjau progą blaivomis akimis dvi naktis stebėti kaip savaitgalius švenčia studentai suomiai. Kitaip… jie tai daro išties kitaip. Geria lengvesnius gėrimus- alų, vyną, kokteilius, sidrą, bet tai pradeda daryti labai anksti, apie 18 valandą. Muziką leidžia, bet niekas nešoka. Niekas nesifotografuoja. O keisčiausia… kaip čia pasakius. Prie merginų niekas nelenda, nesvarbu kokie girti, nes lenda prie … vaikinų. Rimtai, labai artimai ten vaikinai su vaikinais bendrauja. Labai. Labai labai.
Suomiai buvo labai dėmesingi ir pastoviai mus kalbindavo anglų kalba, teiraudavosi apie mus. Merginos buvo šaltesnės (gal konkurencijos bijojo, nors jausmas toks, kad ten su vaikinais reik varžytis), bet viena suomė Nora buvo nenusakomai mielas žmogus, kuris vis su mumis čiauškėdavo.
Prieina vienas vaikinas prie mūsų…
– Bla, bla, bla… (suomiškai)
– Sorry, we don’t speak finnish. Can you speak english?
– Yeah… I’m wondering… where are you from… and how did you come to my party???
Pasirodo ten namų šeimininkas buvo. Paaiškinom, kad mes su Petri ir panašiai, kad susiradome jį per couchsurfingą. Kad ir kam tai aiškindavome, reakcija dažniausiai būdavo tokia: “– You will stay at Petri place? Ohh…Good luck!”. Reikėjo numanyt, kad bus nestandartinis jis hosteris…
Vakarėlio metu iškilo tokia problema- mūsų vardai. Kai keliauju dažniausiai nesakau Justina,o geriau amerikietišką versiją- Džastina arba prancūzišką- Žiustin. Bet šįkart nei vienas iš variantų nebuvo jiems įmanomas ištarti. Draugei Gintarei (Tarei) dėl to buvo dar sudėtingiau. Šią problemą išsprendė suomis vaikinukas, kuris buvo su dviem draugais kanadiečiais. Tiesiai šviesiai pasakė, kad išties prisimintų kaip mus vadinti, jis geriau mums sugalvos kitus vardus. Taip tapau Liza, o Tarė- Maja. Mes jiems irgi sugalvojome vardus- suomis tapo Frančesko, kanadiečiai- Džo ir Dima. Vėliau, kai reikėdavo prisistatinėt kitiems, tai pagal tai, kas stovi šalia, sakydavau savo „vardą“. Tai būdavo arba kankinantys Justinos variantai, arba kartais tapdavau Kristin, o dar dažniau Liza 😀
Tame bute vietos išties nebuvo, tad Nora pasiūlė eiti kažkur žemyn, į kitą aukštą. Pradėjome ieškoti Petri, kuris visur šlaistėsi. Neradusios nusprendėm, kad jis “nulūžęs” tamsiame kambarėlyje. Tad susirinkusios savo daiktus patraukėme paskui Norą kartu su Frančesko, Dima ir Džo. Pirmajame aukšte buvo poilsio kambarys su biliardo stalu, patogiomis sofomis, sauna. Kadangi ten buvo daugiau vietos ir erdvės ten buvo lengviau bendrauti ir pagaliau išsitraukti fotokamerą.
Iškart paaiškinu, kad nors mano akys užsiašarojusios, kalbu sunkiai suprantamai ir atrodau apsinešusi…tokia nesu 
Tai dėl nuovargio, skaudančios gerklės ir tabako mano burnoje. Kažkokį švedišką tabaką- Snus bandžiau. It smells like shit, it looks like shit… so it’s shit! Pabandžiau- daugiau nebereikės.
Kažkuriuo nakties momentu susiradau savo telefoną, pasižiūrėt, kiek laiko ir išvydau SMS iš Petri. Ieškojo, kur mes. Prieš valandą. Nulėkėm aukštyn, į pagrindinį vakarėlį ir sužinojome, kad jis… išvažiavo. Į skambučius, žinutes jis neatsakė, nes jau buvo smigęs. Mes likome kažkur, tarp nepažįstamų žmonių (nors ir Petri ne ką geriau pažįstamas buvo) ir be savo daiktų. Ką daryt? Toliau vakarot 😀 Vietiniai suomiai siūlė pas juos pernakvot, bet Frančesko su kanadiečiais pasiūlė važiuot pas jį į kažkokį kaimą ir ten išsimiegot. Paryčiai, nuovargis, vaikinų žavumas ir tai, kad visą vakarą su jais iš esmės ir bendravome, lėmė, kad išvažiavome iš Tamperės ir miegojome kaime.
Kitą dieną atsibudus vidurdienį, vis dar su tais pačiais drabužiais jau būnant ir miegant daugiau nei pusė paros, savijauta buvo… tragiška. O ir Petri buvo atrašęs, kad laukia bet kada mūsų grįžtant ir vakare laukia kitas vakarėlis! Padėkojusios Frančesko, atrodančios kaip visiškos valkatėlės, išlėkėm į stotelę autobuso laukt atgal į Tamperę. Bet… nepaklausėm, kaip stotelė atrodo. Tad teko bėgti paskui autobusą, kurio vairuotojas buvo labai malonus ir su didžiausiu autobusu sustojo ant pėsčiųjų tako. Pagaliau patraukėm atgal į Tamperę, kur svajojome apie švarius drabužius, dušą, maistą ir turistavimą.
Labai graudžiai sau čia atrodau. In the middle of nowhere.
Reik skaityt Berlino filosofiją, tad tęsiu ryt
Comments are closed.