BlogasPavadinimas

Pakeliu nykštį

Pakeliu nykštį į viršų

Grįžtų atgal į Miestą, daug greičiau nei galėjau tikėtis. Kodėl? Pati nežinau. Turbūt dėl troškimo greičiau pradėti vasarą, nors ir širdyje virpa baimė, nes nežinau kaip ta keista melodrama tęsis…

Sustoja mašina. Keliauja mano kryptimi. Užšoku ant priekinės sėdynės. Vyriškis, link 40-ties, smarkiai įdegusiomis, raumeningomis rankomis. Pasiklausiu jo vardo, kurį užmirštu tą pačią akimirką, kai išgirstu. Priekyje mėtosi dokumentai… ir supakuoti švirkštai. Pasirodo, veterinaras. Nusišypsau ir dar kartą padėkoju už pavėžėjimą. Pradedu jam pasakoti apie save, bet jis nesusidomi, tad įsivyrauja tyla. Nuo to, man tik geriau, nes mano kalbos žinios neleidžia man būti labai iškalbingai.

Pradedu stebėti prabėgančius vaizdus pro langą. Tik dvi dienas buvau išvykusi iš šios šalies, bet jos jau pasiilgau. Pasiilgau stebėtis aplinka, žmonėmis, kvapais ir skoniais. Jausti vietinių susidomėjimą manimi ir jų norą man padėti. Per pusę metų patyriau tiek daug staigmenų, kiek per visą gyvenimą nebuvau patyrusi.

Mašina išsuka  iš kelio į miškelį. Pasirodo, gamta kviečia vairuotoją. Užtrukęs ilgiau, nei tikėjausi, jis grįžta į mašiną ir pasukam atgal į pagrindinį kelią. Netrukus jis sustoja, priešais kitą, šalikelėje stovinčią mašiną. Viduje pastebiu du žmones. Vieną senuką ir kitą vairuotojo amžiaus vyriškį. Mano vairuotojas išlipa su juo paplepėti ir greitai grįžęs vėl keliauja pirmyn keliu…

Vienas iš dalykų, kuris mane visad erzindavo tranzuojant šioje šalyje tai, kad vairuotojai pastoviai gaišindavo keliones laiką. Iš vienos pusės, suprantu, visgi jie dirba, o ne tokie kaip aš, šlaistosi po šalis. Tad pastovūs užsukimai į garažus, ofisus, parduotuves ar arbatos gėrimo pertraukėlės tapo neišvengiama keliavimo stabdant mašinas dalimi. Iš kitos pusės, to laikokompensacija būdavo nuostabus maistas, gražių vietų aplankymas, nuvežimas manęs iki pat tavęs laukiančio mieste žmogaus rankų ir žinoma, neįtikėtinas žmonių gerumas. Juk viskas turi turėti dvi puses, ar gi ne?

Mašiną sustabdo policija. O Dieve mano, ar mes pagaliau pasieksime tikslą šiandien! Kažkoks patikrinimas. Vėl traukiam atgal į kelią ir pravažiuojame miestą. Regis, mano vairuotojas minėjo, kad ten jis keliauja. Nors gal vėl sumaišiau pavadinimus. Tad važiuojam toliau, vis artėdami prie mano tikslo, nors jis vis dar už daugiau nei 100 kilometrų.

Bandau suskaičiuoti, per kiek laiko pasieksiu miestą. Jau mąstau, kaip susitiksiu su dvasingąja vietine mergina ir keliausime į maldos namus. Tai tapo jau kaip tradicija per vakarinę maldą eiti į maldos namus. Kol ji ir kiti meldžiasi, aš klupau ir kalbuosi su Dievu. Taip kaip moku, dėkoju už nuostabius dalykus jis man suteikia, nuostabias pamokas išmoko ir…

Mašina vėl išsuka iš kelio.

-Kur važiuojate?

– Sūrio.

Pajaučiu širdyje tokį patį virptelėjimą, kokį jaučiau kai prieš tai nusuko į miškelį, gamtos pakviestas. Tačiau, juk mes tada grįžom atgal į kelią. Nuvijau tą abejones mintį ir stebiu pravažiuojamą kaimą. Neįtikėtinai tuščias. Pravažiuojame antrąjį kaimą, kurio pavadinimo gerai neįsižiūriu. Reikėtų su savo trumparegyste galiausiai susitvarkyti vieną dieną… Mašina nestoja, važiuoja toliau, išsuka iš to kaimo kelio, į kažkokį apaugusį laukų takelį ir galiausiai sustoja apsuptoje krūmų ir medelių vietoje.

Mano širdis bando iššokti iš krūtines, bet bandau nusiraminti, vis sau kartodama “To negali būt…”

– Važiuosime po 5 minučių,- pasako jis išlipdamas iš mašinos.

Bandau pro šoninius veidrodėlius stebėti kur jis eina. Paimu telefoną, norėdama parašyti žinutę manęs laukiančiam mylimam  žmogui, kur esu… Mane sukausto baimė, nes suprantu, kad aš nežinau, kur esu…

1..2..3..4..5..

Tuo metu vairuotojas atidaro mano dureles ir griebia mano telefoną. Tik šią akimirką,  aš patikiu, kad tai vyksta. Tai, apie ką buvau perspėta tiek daug kartų. Tai, apie ką skaičiau daugybę istorijų ir kaip to išvengti. Bet niekad neskaičiau, kaip elgtis, kai jau tai vyksta.

…10..11..12..13..

Neatleidžiu telefono iš rankų ir tiesiai jam žiūrėdama į akis šaukiu, kad jis nustotų. Nešaukiu gelbėkite. Neklykiu. Tiesiog griežtai, tiesiai jam į veidą šaukiu jo kalba:

– Nustok. Ne. Negalima!

…25..26..27..28..29..

Viena jo ranka atleidžia mano sugniaužtą rankose telefoną ir keliauja ant mano šlaunies bandant pražergti kojas. Veikiu instinktyviai. Trūkteliu telefoną ir tuoj pat jam užsimojusi trenkiu su juo į tarpuakį. Jis atšoka atgal, susigriebęs už smūgio vietos. Atitraukęs rankas jis pamato jas kruvinas. Jo veidas nudažytas krauju daug labiau nei būčiau įsivaizdavus, kad įmanoma. Jis įniršta ir šaukia man lipti iš mašinos.

…35..36..37..38..39..

Aš nesuvokiu kas vyksta. Pasiimu savo kuprinę ir  dusdama iš jaudulio pradedu jo… atsiprašinėti ir bėgti šalin.  Vis atsisuku, kad įsitikinčiau, kad jis neseka. Kai jau nebematau mašinos, ant kelio randu aštrų pagalį, kuri pasiimu. Galvoje- chaosas. Bėgti? Slėptis? Keliauti keliu atgal iki kaimo? O jei jis grįš? O jei išklydus iš kelio pasiklysiu? O JEI JIS GRĮŠ?

Pradedu skambinti. Išgirstų savo žmogaus  balsą. Man sunku kalbėti:

-… aš nežinau… kur esu… mane nuvežė… jis bandė… aš bijau… aš nežinau, kur esu… aš bijau, bijau… ji gali grįžti..

– Eik link kaimo. Jei pamatai, važiuojančią mašiną, net priešinga kryptimi, stabdyk.  Ar turi jo mašinos numerį?

-.. aš neturiu… aš nežinau… jis gali grįžti… negaliu patikėti, kad tai vyksta… aš matau kaimą tolimoje… man reik prieiti, kad matyčiau pavadinimą… kažkas važiuoja…

– Stabdyk!

Išvystu tą pačią mašiną ir už jos vairo sėdintį kraujuojantį vairuotoją. Man pasidaro net silpna ir sukausto baimė, bet tuo pačiu metu bandau pamatyti galima užuovėją, bėgti nuo jo. Tačiau jis tiesiog pravažiuoja, net nežvilgtelėjęs į mane.

-Ar sustabdei? Ko nekalbi?

-…ten buvo jis…bet jis pravažiavo…

Už kiekvieno posūkio bijojau išvysti stovinčią jo mašiną, tačiau jo nebuvo matyti. Bijojau baigti  pokalbį, norėjau su kažkuo kalbėtis, kol jausiuosi saugi. Galiausiai pasiekiau kaimą ir jo pavadinimas leido man susivokti kur esu. Tačiau kaime negyvos dvasios. Sekančiame taip pat, tad patraukiau  vis dar kalbėdama telefonu link pagrindinio kelio. Buvau šoke, norėjau tik kuo greičiau grįžti į Miestą. Kuomet išgirdau šūksnius.

– Ei, labas, labas… Kur eini?

Laukuose, prie kelio dirbo jauni paaugliai ir laužyta, svetima jiems kalba, norėjo mane užkalbinti. Baigiau pokalbį telefonu ir bandžiau kalbėtis su tais jaunuoliais, norėdama išsiaiškinti ar yra autobusų stotis kur nors arti. Klausimo mano jie turbūt nesuprato, bet labai domėjosi, iš kur esu, negi aš keliauju stabdydama mašinas…

-Keliavau…Keliauju?,- išties pati savęs to paklausiau.

Palieku juos, išeinu ant pagrindinio kelio, sukalbu maldą ir vėl pakeliu nykštį aukštyn.

Facebook comments:

Profile photo of vjusta

Author: vjusta

Kaip mama mano sako: "Kuo tolyn, tuo labiau kvaišti" Sveiko gyvenimo būdo propaguotoja, stebinanti žmones (blogai ar gerai- nežinau). Provincijos mergelė pasižyminti frigidiškumu. Nuolatinė blogosferos lankytoja, kartkartėmis ir jos pildytoji.

Comments are closed.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar