Oro uostas. Jaučiu, kad akys peršti, tik nesu tikra dėl priežasties. Ar nuo nemiegojimo vakarykštę naktį, kuri buvo mano visų iššūkių šią vasarą viršūnė, ar dėl to, kad jaučiuosi beprotiškai laiminga, kad ši kelionė buvo tikrų tikriausias įrodymas, kad gyvenimas mane myli, o gal dėl to, kad ašaros nori ristis per skruostus, nes turiu grįžti į savo kitą tikrovę. Šie trys mėnesiai buvo išties kitokie. Išskirtiniai, pilni iššūkių, pamokų, nuotykių, išbandymų ir rizikos. Paskutinės dienos buvo Jaudinančios, Stebinančios, Neįtikėtinos. Net negalėjau įsivaizduoti, kad bus taip nerealiai, kad savo iššūkį „100daysofusa“ pabaigsiu išties aukšta gaida… Kad jausiuosi įsimylėjusi ne tik savo gyvenimą, bet ir Didįjį Obuolį, kelionės kompanionus, visiškai nuo sveiko proto nutolusias idėjas, kurias bandžiau įgyvendinti. Na ką, pabandysiu aprašyti tai, kas man atrodo neaprašoma.
Pabundu ryte anksčiau nei Jeng žadintuvas pradeda skambėti. Už lango neišvystų saulės nutvieksto baseino, o tik darganotą dangų. Žinau, kad manęs laukia 200 km tranzavimas. Lyg ir nieko išskirtinio, bet šįkart tempiuosi ne tik visus savo daiktus (kuprinė +lėktuvo lagaminas= 20kg), bet ir visus savo uždirbtus pinigus. O tai gąsdina, nes stabdyti mašinas su beveik trimis tūkstančiais baksų liemenėlėje (saugiausia vieta!) neskamba viliojančiai. Labai nesinorėjo atiduoti dalį pinigų bankams už jų persiuntimą, tad pasirinkau riziką. Pasimeldžiau pasauliui, kad neatsuktų man nugaros mane lydinti sėkmė, darant visokius rizikingus dalykus. Mano šeima dėl tokios mano drąsos, skaičiuoja kiekvieną valandą, kada galiausiai grįšiu į Lietuvą, kur kvailioju kur kas mažiau.
Pirmiausia su darbdaviais ir Jeng nukeliavome į vietinį banką, kuriame aš pirmąkart išgryninau savo atlyginimų čekius. Nejaučiau malonumo laikydama rankose visus tuos žalius popiergalius, žinodama, kad reikės visą savaitę juos tampytis su savimi. Prieš atsiduriant kelyje, dar palydėjau Jeng į vietinį, miniatiūrinį oro uostą iš kurio ji išskrido į Bostoną, o iš jo į San Franciską, kuriame planavo pasiimti kažkokį turistinį turą. Kiekvienam kitoks keliavimo būdas. Aš nesu turistė. Aš- keliautoja.
Įkalbėjau savo bosus mane palikti kelyje už Lake Placid. „- Tu juk žinai, kad mes tikrai nenorime tavęs čia palikti…“ „ Žinoma žinau ir dėl to tik dar labiau vertinu tai, kad gerbiate mano pasirinkimą keliauti taip, kaip aš to noriu“ Atsisveikinus su geriausiais, kokius tik esu turėjusi, viršininkais ir prižadėjus, kad vieną dieną netikėtai vėl juos aplankysiu, likau kelyje. Dar kartą. Paskutinį kartą. Prisiminiau, kaip aš jaudinausi tai darydama patį pirmą kartą savo gyvenime kažkur prie Molėtų, kaip drebėjau iš baimės pirmą karta tranzuodama visiškai viena iš Kauno ir kokį jaudulį jaučiau prieš pasiryždama pakelti nykštį čia, Amerikoje. Susikaupiau, pakėliau akis į dangų ir primindama jam apie mūsų susitarimą ( aš gyvenu stengdamasis jausti pasaulio tėkmę, o jis man padeda tai daryti), pradėjau stabdyti mašinas.
Pirmas vairuotojas primena mano standartinius vairuotojus- vidutinio amžiau vyriškis, tačiau jis ex-tranzuotojas. Prieš 20 metų su savo žmona išmaišęs visą Europą tokiu būdu. Antrasis vairuotojas jaunesnis, bet irgi tranzavęs pavydėtinai daug ir visur. Paleido mane netoli Schroon Lake ir perspėjo, kad prie tos rampos į greitkelį galiu užstrigti. Buvo teisus, kad vieta prasta, nes mašinų važiavo labai ne daug, tad nusprendžiau rizikuoti ir pasirinkti vietinį kelią, kuris daug mažesnis. Mašina sustoja iškart, kai tik pakėliau nykštį. Vyriškis važiavo į namus, esančius visiškai netoli, bet sutiko mane nuvežti iki sekančios, daug populiaresnės rampos į greitkelį. Su juo važiavau tik kelis kilometrus, bet visą tą laiką įnirtingai diskutavome apie valdžią Amerikoje. Pasirodo, jis buvęs hipis, tad buvo labai apmaudu nutraukti pokalbį. Tačiau manęs laukė dar daugiau nei pusė kelio iki Albany.
Keista, bet darganotas dangus mane išties mylėjo. Lydavo, kai būdavau mašinose, nustodavo lašnoti kai iš jų išlipdavau. Truputėli šiurpinančiai malonus atsitiktinumas?
Ketvirtasis vairuotojas nebuvo labai kalbus, bet pavežė išties daug mano kryptimi ir paleido puikioje vietoje netoli Saratogos. Nors jis buvo tylus, bet stengiausi jį prakalbint, nes man šiurpu, kai vairuotojai nekalba su manim (taip būna labai, labai retai). „– Daug amerikiečių stebisi, kad aš tranzuoju. Jiems atrodo, kad tai jau visiškai užmirštas keliavimo būdas. Jūs neįsivaizduojate, kiek daug vairuotojų manęs vis klausia, ar žinau, kad tai išties pavojinga…“,“- Jei jie taip sako, tai gali būti tikra, kad su jais saugu“, „Hmm… Jus man to nesakėte. Ar turiu sunerimti?“, „(juokdamasis) Oj, ne. Tu su manimi saugi“. Iškart tapo daug kalbesnis po to, išsipasakojo apie darbą, keliones, planus…
Mano paskutinis pavėžėjimas tądien, paskutinis pavėžėjimas Amerikoje, buvo tobulas. Sustojo dvi moteriškes keliaujančios į Albany oro uostą. Taip smagiai įsikalbėjau su jomis apie keliones, couchsurfing‘ą (o taip, jos žinojo kas tai), tranzavimą… Pasiskundžiau, kad vis dar neradau, kur nakvoti New York‘e. Vairuotoja Marry-Beth davė man savo sūnaus telefono numerį, kuris gyvena Bruklyne, kad jei ką, galiu jam paskambinti ir jis pasirūpins, kad nereikėtų man miegoti, kur nors gatvėje…
Nuostabi moteris, bet apmaudu, kad nepagalvojau paklausti ką ji veikia, dirba gyvenime. Po poros dienų, keliaudama autobusu į New Yorką, sugalvojau pašnipinėt googlėje apie savo paskutinę vairuotoją. Pasirodo, ji ex-vise prezidentė organizacijos, kurią tikrai žino daugelis- PETA (Už etišką žmonių elgesį su gyvūnais). Ir aš sugebėjau neišgauti šio fakto važiavimo metu… ah…
Marry-Beth pasiryžo mane nuvežti tiesiai pas hosterį. Šiaip ne taip atradus/atspėjus adresą (priminimas ateičiai: rašyti aiškiai ir nepraleisti kokių raidžių gatvės pavadinime), belipdama iš mašinos ir atsisveikindama su ja atsitrenkiau į vaikiną, kuris regis buvo ką tik prisiparkavęs mašiną kieme. „- Oj, labai atsiprašau:“,„- Iš tavo garbanų spėčiau, kad tu esi Justina iš CS? Aš Josh, tavo hosteris“
