Pasirodo, bendrakeleiviai buvo rimtai įstrigę kelyje, tad teko stabdytis mikruškę ir taip turėti nenumatytų išlaidų. Pasiekę Kutaisį, jie užsuko į kazino, pastatė likusius 5 larius ir taip sėkmingai pasididino keliones biudžetą „- That‘s Rock‘n‘Roll.“ Kietai jie. Vakareniaudami pradėjome dalintis juodo humoro juokeliais. Pats žiauriausias:
„-Kas yra raudonas ir kai pakratai verkia?“
„- Kūdikis be odos druskos maiše“
Ir jo nauja versija:
„- Kas yra raudonas, kai pakratai verkia ir keikiasi lietuviškai?“
„- Tu. Šiąnakt“
Šmaikštuoliai.
Pajudėjome ieškot naujos vietos nakvynei. Šįkart tai tapo pieva šalia Bagračio katedros, nuo kurios atsiveria nuostabi Kutaisio panorama. Ši katedra, pastatyta garsios Bagračio giminės, yra vienaS iš Unesco pasaulio paveldų ir dabar rekonstruojama. O mums pirmiausia tai buvo rami vieta nakvynei. Rami, bet nešilta. Vėl teko kęsti šaltį. Fiziškai nesugebu sušilti palapinėse, bet šįkart pavyko numigt net 4 valandas.
Ryte išmėčiusi visus savo daiktus ant senovinės katedros vartų sienos, ruošiausi valytis dantis, kai prie mūsų priėjo didelė turistų grupė iš Vokietijos. Į mus žiūrėjo, kaip į kokį stebuklą. Arba valkatas 😀 Paprašė, kad nufotografuočiau juos visus. Susirinkusi visus savo daiktus iš nuotraukos fono, maloniai tai padariau. Smagiai su vokietukais paplepėjusi ir jau ne pirmą kartą kelionėje išgirdusi nusistebėjimą, kad aš viena keliauju su trimis gruzinais, pabudinau dar neprabudusius savo bendrakeleivius.
Mūsų tikslas paskutiniai nakčiai buvo Borjomi, kuriame nors jau buvau buvus, bet norėjau dar kartą apsilankyt. Pirmiausia sustabdžiau mašiną vaikinams (jau tolumoje pamačius fūrą, iškart pasakiau, kad ją pagausiu), o tada sau. Vis tiek pirmąją tarpinę stotelę Chašurį pasiekiau pirmesnė. Ten su Sandro sustabdžiau du senukus su Lada Niva, kurie nors neturėjo keliaut iki pat Borjomio, bet buvo labai malonus ir pavėžėjo mus iki tikslo.
Visos kelionės metu mano likimas buvo laukt kitų, taip ir Borjomi sėdėdama ir gerdama šviežiausią kokį tik įmanoma mineralinį vandenį grožėjausi parku, kuris dvelkia sovietine senove. Sulaukėm bendrakeleivių, pakilome keltuvu į ant kalno esantį mišką. Jame atradome mažą bažnytėlę, kurioje nebuvo nei vieno žmogaus, bet ji nebuvo užrakinta. Tai stebino, nes Lietuvoje turbūt visi rožančiai ir maldaknygės seniausiai būtų išvogti. Šalia jos radome…mešką. Tikrų, tikriausią mešką narve. Ji manęs negąsdino, nes tikrąją baimę kėlė tai, kad nors dieną kaitau 30 laipsnių šilumoje, dabar mane supa neištirpusios sniego pusnys. Juk tarp jų miegoti teks! Taip pat vaikinams džiaugsmo suteikiau staigiai pradėdama klykti… Kaip tik man aiškino „It‘s magical forest…“, o aš šokteliu į orą rėkdama.. „Yeah, it‘s really magical forest, you even found your prince, but as I see you afraid of him“. Aš nebijau varlių, aš bijau to jų tylaus manęs tykojimo…
Susikūrėm laužą, kuriame bandžiau iškepti savo sušalusias, peršlapusios pėdas. Sandro užmigo prie ugnies, o mes trise toliau naktinėjom, kai pradėjom girdėt… garsą. Tokį lyg kiauksėjimą, lyg švilpimą. Vaikinai pradėjo šviest į mus supančius, tamsoje skęstančius medžius, tikėdamasi išvysti ar neturime svečių. Tas garsas vis dažnėjo ir stiprėjo. Vaikinai sunerimo. Pradėjo kurti didesnį laužą ir pasiėmę liepsnojančias šakas išėjo apžiūrėti mūsų stovyklavietės. Juokinga visiškai nebuvo. Žinojome, kad ten gali būti šakalų, bet jei netyčia tai vilkas… Susėdę prie laužo svarstėm kaip reikės miegot, kai tas garsas vėl pasigirdo žymiai garsiau. Ir vėl. Ir vėl. Ir… tada supratom. Tas padaras, kuris jį skleidė buvo… miegantis Sandro.
Vėl naktį kalenau dantimis palapinėje, bet nuovargis buvo didesnis nei šaltis, tad sugebėjau išmiegot net 6 valandas. Ryte išsikepę bulvių laužę, privalgę bomžpakių(labai patikęs žodis gruzinams), išjudėjome atgal į kelią. Šįkart keltuvo paslaugomis nesinaudojome, o leidomės Borjomio šlaitais. Galvojau, kad koją išsisuksiu, nes atrodė, kas visą laiką slydau žemyn. Keliaudami tarėmės kaip geriausiai bus keliaut atgal į Tbilisį. Gruzinai linko link minties griebt traukinį, kuris už 2 larius (3lt) nuveš mus. Man taip sunku iškęsti ilgas keliones, o ši būtų buvus 5 valandas. Įkalbėjau juos vėl tranzuot, nes taip bus greičiau ir užtikrinau juos, kad aš tikrai pagausiu kokią mašiną. Taip ir buvo. Pirmiausia mus visus nuvežė į Chašurį iš kurio poromis pasigavome mašinas. Maniškiai paskutiniai pavėžėjai, 3 vyrai iš stuomens ir iš liemens, kaip tik atsivarinėjo mašiną iš Amsterdamo. Nors jie angliškai ne bum bum, bet labai norėjo bendraut, tad mano kelionės kompanionui teko vertėjauti. Jau beveik prie Tbilisio jie pasiūlė sustot ir už pažintį gruziniškos degtinės Čačios paragaut. Aš džiaugiausi, kad visa kelionė praėjo be alkoholio, bet nemandagu juk atsisakyti… Taip šalia kelio ir kėliau su jais stikliuką už Gruziją, nuostabią lietuvių tautą ir ką tik apturėtą rizikingą kelionę.
(Kalnai, palmės, miškai ir daug, daug karvių)
Atvykus į Tbilisio centrą, dėkojau savo bendrakeleiviams, už išties įdomius patyrimus ir pažadėjus dar kartą susimatyt iki man išvykstant, grįžau pas šeimą. Raudonu įdegusiu veidu, laužo dūmais kvepianti, beveik 4 dienas neplautais plaukais ir tik ką apturėjusi greit trys šotus ča-čos. Laukė nauja pareiga, papasakot mamai ir sesei, kaip išties aš keliavau…
Comments are closed.